Carlos Castaneda: Kelionė į Ikstleną

Mirtis – vienintelė išmintinga patarėja. Kai tik tau ima atrodyti, – o tau visuomet taip atrodo, – kad tau nesiseka, kad tu beveik žlugęs, atsigręžk į savo mirtį ir paklausk, ar tai tiesa. Ir mirtis pasakys, kad tu klysti. Kad viskas yra niekai, išskyrus jos prisilietimą. „O aš tavęs dar nepaliečiau“, – pasakys tavoji mirtis.

Trečia knyga iš serijos apie Don Chuano mokymą, pirmosios dvi – apie kitokio pasaulio matymą psichotropinių augalų pagalba, todėl nedomina. Šįkart pradedama matyti daugiau savo paties tobulėjimo dėka, taigi įdomiau.

Medžiotojas žino, kad dar ne sykį įvilios grobį į spąstus, todėl nė kiek nesirūpina dėl ateities. Nerimauti – tai būti prieinamam. Kai nerimauji, būtinai kabiniesi į ką nors iš nevilties. O kartą įsikabinęs, neišvengiamai išvargsi pats ir nuvarginsi tą, į kurį kabiniesi.

Visą laiką Castaneda, rašantis knygą pirmuoju asmeniu, atsisako pripažinti sveiku protu nepaaiškinamus, bet su juo pačiu vykstančius reiškinius, tuo tarsi įtikinėdamas skaitytoją – štai, aš irgi netikėjau, bet tai tiesa! Toks stilius mažumėlę erzina, tarkim, lyginant su Ivanauskaite Kelionėje į Šambalą (kodėl pastaruoju metu mano skaitomos knygos prasideda žodžiais kelionė arba kelias?), kuri nėmaž nesiteisina pasakodama apie mistines patirtis, susitikimus su antgamtinėmis būtybėmis ir panašiai. Galbūt Castaneda tiesiog orientuojasi į platesnį skaitytojų ratą, ir nenorėdamas jų priblokšti gryna ezoterika, imasi atsargių įžanginių žingsnelių.

Niekada nereikia apgailestauti dėl to, ką padarei, pasakė jis. Vadinti savo poelgius menkais, blogais ar bjauriais – tai pataikauti savo reikšmingumo jausmui.

O šiaip knygelė, be abejo, naudinga ir įdomi, praplečianti akiratį, supažindinanti su indėnų šamanų filosofija, ir eilinį sykį patvirtinanti, kad kur žmogus beieškotų dvasinės pilnatvės – Meksikoj, Prancūzijoj ar Indijoj – keliai labai labai panašūs!

Kario menas – išlaikyti pusiausvyrą tarp žmogiškosios būties siaubo ir stebuklingo jos grožio.

292 dykuma kvepiantys puslapiai.