Carl Sagan: Demonų apsėstas pasaulis

Mokslas ne tik suderinamas su dvasingumu, jis taip pat yra gilus dvasingumo šaltinis. Kai suvokiame savo vietą nesuskaičiuojamų šviesmečių didybėje ir šimtmečių bėgsme, kai pajuntame gyvenimo sudėtingumą, grožį ir subtilumą, tas suteikiantis sparnus pakilumo jausmas ir kartu savo menkumo pojūtis, be abejo, yra susijęs su dvasingumu. Tą patį jaučiame ir susidurdami su didžiu menu, muzika ir literatūra arba tokiais nesavanaudiškos drąsos pavyzdžiais, kokius pademonstravo Mahatma Gandis ar Martinas Lutheris Kingas jaunesnysis. Manymas, kad mokslas ir dvasingumas yra kažkuo vienas kitą neigiantys, jiems abiems daro meškos paslaugą.

Kai pamačiau Carl‘ą Sagan‘ą viename filme, mane iš karto sužavėjo jo nepaprastas užsidegimas ir entuziazmas kalbant apie tai, kokiame nuostabiame pasaulyje gyvenime, kokios neįtikėtinai subtilios ir nepaprastos yra Gamtos paslaptys ir koks didžiulis džiaugsmas yra jas pastebėti, įminti ir pažinti. Šio daug nusipelniusio mokslininko kalbos maniera priminė euforijoje dievo žodį skelbiantį dvasininką arba raginantį atiduoti jam savo pinigus motyvacijos guru, skirtumas tik tas, kad Sagan‘as neapgaudinėja žmonių įteigdamas jiems kažkokius tikėjimus, o kalba apie realius mokslinius faktus, kurie kartais mokykloje ar universitete pateikiami kaip sausiausia medžiaga. Tokiu pačiu tonu parašyta ir ši mano perskaityta knyga.

Jeigu esate tiktai skeptiškas, tuomet jūsų nepasieks jokios naujos idėjos. Niekada nieko nesužinosite. Tapsite susitraukusiu mizantropu, įsitikinusiu, kad pasaulį valdo nesąmonės. (Be abejo, yra daug informacijos, patvirtinančios jūsų teiginį.) Kadangi didžiųjų atradimų, kurie balansuoja ant mokslo ribos, yra nedaug, patirtis linkusi pagrįsti jūsų niurgzlumą. Tačiau retkarčiais paaiškėja, kad kokia nauja idėja pataiko tiesiai į taikinį, yra pagrįsta ir nuostabi. Jeigu esate pernelyg didelis, nepripažįstantis kompromisų skeptikas, praleisite (arba pagiežingai piktinsitės) idėjas, neatpažįstančiai keičiančias mokslą, ir abiem atvejais trukdysite žinioms ir progresui. Vien tik skepticizmo nepakanka.

Kūrinyje autorius argumentuotai, subtiliai, su elegantišku humoru sklaido visuomenėje vyraujančius mitus apie visokius antgamtinius dalykėlius, ekstrasensines galias, hilerių triukus, ateivių pasirodymus ir taip toliau, tačiau jis tai daro ne jausdamas pagiežą ar panieką tuo tikintiems žmonėms, bet aiškiai išdėstydamas savo požiūrį apie tai, kokiais metodais jie yra paveikiami ir „suvystomi“, pripažindamas, kad kartais labai sunku atsispirti pagundai patikėti stebuklais. Tuo pačiu mokslininkas pateikia alternatyvą ieškantiems įdomybių ir sensacijų žmonėms – tai nuostabias Gamtos ir Kosmoso paslaptis atskleidžiantis mokslas, leidžiantis suvokti, kokiame neįtikėtinai tobulame pasaulyje gyvename.

Kaskart, pagalvojus apie šiuos atradimus, mano kūnu perbėga džiugesio šiurpuliukai. Širdis ima plakti greičiau. Nieko negaliu sau padaryti. Mokslas – tai nuostaba ir džiaugsmas. Kaskart, kosminiam aparatui skrendant pro naują pasaulį, mane kas nors nustebina. Planetas tiriantys mokslininkai klausia savęs: „O, tai viskas yra šitaip? Kaip mes apie tai nepagalvojome?“ Tačiau gamta visada yra subtilesnė, sudėtingesnė, elegantiškesnė nei mes gebėjome įsivaizduoti. Turint omenyje mūsų akivaizdų žmogišką ribotumą, nuostabą kelia tai, kad sugebėjome taip giliai įsiskverbti į Gamtos paslaptis.

481 meile mokslui uždegantis puslapis.