Birželį skaičiau

George Orwell „1984-ieji”
Jis išsiėmė iš kišenės dvidešimt penkių centų monetą. Ant jos mažytėmis raidėmis irgi buvo parašyti tie patys šūkiai, o kitoje pusėje – Didysis Brolis. Net nuo monetos tave persekioja tos akys. Ant monetų, pašto ženklų, knygų viršelių, vėliavų, plakatų, cigarečių pakelių – visur. Visur tave stebi tos akys ir lydi tas balsas. Miegantį ar nemiegantį, dirbantį ar valgantį, namie ar gatvėje, vonioje ar lovoje – niekur nepabėgsi. Niekas nepriklauso tau vienam, išskyrus kelis kubinius centimetrus kaukolėje.

Sigitas Parulskis „Murmanti siena”
Koka mėgsta sąvokas „Dievas”, „egzistencija”, „mirtis”, jis kartoja – nėra jokio Dievo, išskyrus tą, kuris tavyje, Dievo nereikia nieko prašyti, nes jis neturi daugiau, nei tu turi, tau tereikia išmokti tai pasiimti. Ką pasiimti, klausia Adolfas. Viską, ką tiktai gali sukurti primityvi žmogaus sąmonė, atsako Koka. Tai bent teorija.

Marguerite Duras „Meilužis”
Nemirtingumas pats niekuo nepasireiškia, jis yra absoliučiai dviveidis. Jis egzistuoja ne smulkmenose, o esmėje. Kai kurie žmonės gali turėti nemirtingumo simptomų, jeigu tik jie to nežino. O dar kiti gali išvysti jį savo artimuosiuose, jeigu tik jie nežino jo galios. Gyvenimas nemirtingas, kol gyvas. Nemirtingumas – ne laiko klausimas, tai kažkas kita, bet kas kita lieka nežinoma. Teigti, kad nemirtingumas neturi nei pradžios, nei galo, vadinasi, meluoti, bet taip pat klaidinga teigti, kad jis prasideda ir baigiasi su žmogaus dvasia, nors nemirtingumas gali būti susijęs ir su dvasia, ir su vėjo gaudymu laukuose.