Biblioteka šiandien

Labai jaučiasi, kad studentams sesija artėja – prie bibliotekos nėra kur automobilio priparkuoti! Nors tiesą sakant, dėl šitokių dalykų aš nesipiktinu, mėgstu pasivaikščioti. Čia tik šiaip, pastebėjimas.

Papasakosiu apie šias įstaigas, nes savaitgalį draugams išdėsčius visas naujoves burnos išsižiojo. Tai jau, žinok, kompiuterių era atslinko pamažu ir į bibliotekų pasaulį! Norimas knygas namie internetu išsirenku iš elektroninio katalogo, užsisakau, moterytė bibliotekoj apie tai iš karto informuojama, pašoka, atsineša, pasideda ir laukia manęs. Ateinu su savo plastikine kortele – brūkšt, sužino, kas aš tokia ir ko noriu, grąžinu perskaitytas knygas, per kurių barkodus perbraukia, man duoda naujas ir visogero! Visas procesas užtrunka ilgiausiai penkias minutes (jei neskaičiuojam laiko, kol randi kur mašiniuką pasistatyt).

Aišku, galima ir pačioj bibliotekoj naršyti, susirasti knygas ir užsisakyti, bet tuomet ilgiau tenka laukti, kol moteriškutė suras jas lentynų labirintuose. Ten toks skaičiukas švieslentėj užsidega, informuodamas, kad jau jai pavyko. Šiandien šalia stovėjo vaikinukas, neperpratęs taisyklių, aiškina jam bibliotekininkė: stebėkite švieslentę, kai užsidegs skaičiukas, reiškia knyga atnešta. „Skaičiukas, knyga, – kas, sakėt, turi užsidegti?” – mano laukinė nežabojama vaizduotė per sekundę sukūrė liepsnojančios knygos, atsargiai įteikiamos išsiblaškiusiam skaitytojui, vaizdą, ir pratrūkau kvatotis. Vaikinukui smagu pasidarė, kad blondinę prajuokino, bandė tęsti tokiais nevykusiais klausimais kaip „o kas bus, jei lemputė perdegusi” ir panašiai, bet natūralu, kad juokingiausi pokštai būna netyčiniai.

Vat. Dar jei nori sužinoti apie bibliotekininkės kasdienybę, atsiversk Simonos tinklaraštį. Ji yra Timo sesė, klauso gražios muzikos ir pati yra graži (mačiau ją gyvai!), nerimauja, kad jau pusšimtį prenumeratorių turi, tai po šito mano įrašo tegu gauna dar tiek pat, še.