beveik šešios pėdos. kol kas virš žemės.

Ant šitų dvylikos centimetrų aukščio kulniukų jaučiuosi kaip Alisa, kai buvo žymiai paūgėjusi. Originally Lewis Carroll rašė taip:

Man reikia gerokai pasilenkti, norint išsiplauti arbatuotą puodelį arba pasiimti ką gero nuo stalo. Tiesą sakant apskritai visą gyvenimą nuo pat vaikystės man sunku identifikuoti savo ūgio aukštį/žemumą, lyginant su kitais žmonėmis. Apie tai nemąstydavau, kol kokio ketvirtoj – penktoj klasėj per kūno kultūros pamoką surikiavus visus vaikus nepastatė manęs pirmoj-antroj vietoj. Įsivaizduoji -aukščiausia visoj klasėj! Na taip, tokiam amžiuj berniukai visada atsilieka, bet apskritai man tada susiformavo įspūdis neva esu aukšta. O tėveliai buvo itin nustebę – ką, Tu stovi eilės pradžioj? Tu aukšta? Susimarmaliavo viskas man makaulėj. Kokioj devintoj – dešimtoj klasėj jau buvau gal kokia ketvirta nuo galo. Suprask – žema. Hm. Okai, perkam aukštakulnius ir kaukšim mokyklon. Patapus studente atsirado daug visokių reikaliukų ir buvau įsitikinus, kad aukštakulniai stabdo mano lakstymus, todėl avėdavau tai, kas sporto prekių parduotuvėse būna įvardinta kaip „laisvalaikio bateliai”. Jaučiausi nei aukšta, nei žema. Dabartės vėl kablukų žavesiui atsiduodu, ir pastebiu, kad beveik už visas bendradarbes moteras esu žymiai aukštesnė. Žymiai. Nors jos irgi ant kulniukų. O aš su bačiukais – beveik metras aštuoniasdešimt. Šnekuosi ir turiu žiūrėt žemyn. Getting high, running wild among all the stars above.