Barbara Mertz: Raudonoji žemė, juodoji žemė: kasdienis gyvenimas senovės Egipte

Labai svarbi turtingo žmogaus rūmų dalis buvo sodas. Geriausiu atveju ten teliūškuodavo tvenkinys, apsuptas rūpestingai prižiūrimų medžių ir gėlynų. Kaip žino kiekvienas sodą turintis laimingasis, praleisti dieną patogiai įsitaisius žaliuojančių medžių pavėsyje, apsuptam saldžių kvapų, svajingai žvelgiant į skaidrų tvenkinio vandenį, yra vienas didžiausių gyvenimo malonumų, o ypač jei dar gali stebėti, kaip kiti pluša.

Vėl grįžtu prie savo mėgstamos Egipto temos, tik šįkart – ne per grožinės, o per mokslinės literatūros prizmę. Žinoma, mokslinė ji ne specialistams, o plačiajai visuomenei, tačiau įvairios senovės egiptiečių gyvenimo sritys aprašytos plačiai, išsamiai ir išlaikant nuosaikų požiūrį – to ir ano patvirtinančių įrodymų neturime, todėl negalime vienareikšmiškai teigti, kad buvo taip, o ne kitaip.

Manasis pakantumas egiptietiškam nenuoseklumui iš dalies galbūt lemtas asmeninių priežasčių – kaip ir egiptiečiams, man nesunku vienu metu tikėti keliais prieštaringais dalykais, ir man visata atrodo per daug sudėtinga, kad ją perprastum remdamasis viena mąstymo sistema. Dėl šios ar kokios kitos labiau pateisinamos priežasties taip mėgstu „daugialypio požiūrio” sąvoką. Ji nusako, ką egiptiečiai darė, o ne pateikia pseudopsichologinį paaiškinimą, kodėl jie tai darė; ir tai geras, teisingas pamatinio egiptiečių religijos principo apibūdinimas: „Yra tuzinas skirtingų būdų paaiškinti bet kokį svarbų dalyką, ir visi jie teisingi.”

Knyga visgi nėra tik sausas šiuo metu egiptologijos mokslui žinomų faktų pateikimas – autorė pasižymi nuostabiu humoro jausmu, nevengia subtiliai pakritikuoti tikinčių įvairiom mistinėm teorijom, taip pat ji sugeba nuostabiai įtikinamai perteikti senovės egiptiečio pasaulėžiūrą – pajunti, kad jie iš tiesų buvo tiesiog tokie žmonės, kaip ir mes, su tokiais pačiais džiaugsmais ir rūpesčiais (tik be skalbimo mašinų ir kanalizacijos).

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.