Balta Jurga Šeduikytė Palėpėj

Muzika, kaip ir knygos, kaip ir bet kuris kitas menas, nepaisant jo išraiškos formos, yra beatodairiškas ir aistringas vieno žmogaus noras bendrauti su kitu. Kasdieniški žodžiai, sudėlioti į paprastus nuvalkiotus sakinius, taip lengvai neprasibrauna iki širdžių, tuo tarpu gebėjimas subtilias jausenas perteikti garsų vibracijom neabejotinai yra talentas, galintis pakylėti, hipnotizuoti, kerėti, nubraukti dulkes nuo apkerpėjusių sielos kampučių, tai tikrasis Kvietimas ir Atsakas Bendrauti.

Ir Jurga vakarykščiame koncerte pilna jėga atskleidė šį talentą. Tarp jos ir publikos lyg tąsūs siūlai suposi jaukuma, giedras liūdesys, nostalgija tikrumui, šiluma, trapus ilgesys ir svajingos vasaros dienos. Ji klausytojui, lyg artimiausiam žmogui, pasakojo apie savo svaigias jausenas ir subtilius potyrius, o nuostabus balsas siaurame senamiesčio kiemelyje skambėjo kažkaip nežemiškai. Žinau, kvailas dalykas yra gėdintis ašarų ar nerimauti dėl nubėgsiančio blakstienų tušo, tačiau stipriai tramdžiau save, kad neapsiverkčiau – kai jausmai labai stiprūs, sudėtinga juos sulaikyti viduje.

Dar taip mergaitiškai turiu pastebėti, kad Jurga nuostabiai atrodė su angeliška suknyte. Visgi balta spalva yra užburianti. Ne veltui ir Palėpės muzikos vasaros festivalis taip vadinasi. O baigiamasis jo koncertas įvyks liepos keturioliktą, ir iš anksto galiu garantuoti, kad bus nerealiai jaukus ir jaukiai nerealus, nes tuokart šiluma dalinsis Aistė Smilgevičiūtė, Rokas Radzevičius, ir jiems dar akordeonu pritars Mantvydas Kodis, jų koncertuose esu buvusi ne vieną ir ne du kartus, nusivilti neįmanoma, nebent esi absoliučiai abejingas bendravimui žmogus. Geriau tokiu nebūti.