Aš Tavęs nebebijau
Kartais pasvarstau, kad jei norėčiau kažkur emigruoti, tai būtinai ten, kur šilta, kur amžina vasara, saulė ir jūra. Į jokias anglijas ar norvegijas nesinori nė kojos kelti (aš ten niekad ir nebuvau, jokiais tikslais – anei turistiniais, anei darbiniais). Taip susiklostė, kad po pakankamai šiltos lietuviškos vasaros rudeniop išvykus pietuosna ir dabar grįžus, jau vėl planuoju, ką krausiu į lagaminus dar kartą skrisdama šiltųjų kraštų aplankyti. Ta proga ką tik nusipirkau labai dailią suknutę ant plonyčių petnešėlių ir šortukus savo mažajam.
Bet šiandien išėjus į gatvę, dulkiant pilkam lietui, žvarbokam vėjui išpučiant mano sijoną kaip burę, o aulinukams besitaškant į balas, mane staiga ir visiškai netikėtai apėmė tokia euforija dėl oro, kad panorau palikti skėtį ramybėje ir leistis persmelkiamai šito tikro tikro rudens. Leistis nugalimai pilkumos, kai net medžių lapai dar nenusispalvinę, o praeivių žvilgsniai niūrūs ir žingsniai skubrūs. Tokia melancholiška nuotaika apėmė, kad kone su įniršiu mintyse kartojau lyk-lietuti-dar-smarkiau ir panašiai. Mano močiutė turi tokį paveikslą, kur per balas ir molynus klampoja porelė bei vienišius, man visuomet ta spinduliuojama dulksnos ir darganos nuotaika kėlė didžiulį susižavėjimą ir kutenantį virpulį, o močiutei nepatinka tas paveikslas, nukišo jį kažkur sode. Reikės prašyt, kad man padovanotų.
Pastebėjai, kad jau senokai neatnaujinau savo perskaitytų knygų skyrelio? Pamaniau, kad ruduo ypač tinkamas metas skaitymui, pasiėmiau iš bibliotekos penkias apystores knygas, krimsiu. Ir nors su lietuvišku oru aš retkarčiais galiu susitaikyti ir net ju mėgautis, to tikrai nepasakyčiau apie mūsų nacionalinę virtuvę. Kaip ten sako – kad žvarbą lengviau įveiksi krimsdamas riebią kiaulės koją? Ačiū, man visgi daugiau šilumos suteikia pietiečių patiekalai. Kadangi knygas skaitymui kaip ir gavau nemokamai (aš iš viso niekada neperku knygų, tik tada, kai gaunu dovanų knygynų kuponus), už kelių kūrinių kainą prisipirkau visokiausių prieskonių. Juokauju, ne dėl to prisipirkau, ir taip būčiau pirkus. Man tik juokinga, kad kai paieškau informacijos apie kokį nors prieskonį, tai randu žinių apie tai, kad jis – vaistas nuo visų ligų ir kaipgi be jo. Pavyzdžiui – apie juodgrūdes, apie ožrages, ir taip toliau apie visus.
Pasileidžiu garsiai bliuzo radiją (Egluže, pameni, kaip mokykloje į anketos klausimą Kokia muzika patinka atsakydavai Visokia, išskyrus džiazą ir bliuzą? Kiekvieną kartą klausydama bliuzo apie Tave prisimenu) ir žingsniuoju virtuvėn ką nors gardaus su tais prieskoniais stebuklingaisiais susimaišyti. O Tu, lietuti, lyk smarkiau.
