Aš ir Tu, ir neurolingvistinis programavimas

Žiūrėjot „Me and You and Everyone We Know“ („Aš ir tu, ir kiti“, rež. July Miranda)?  Neįtikėtinai gilų įspūdį man paliko, iš tiesų. Jau daug seniau aš jį mačiau, kai dar Lietuvos kino teatruose nerodė. Toks subtilus, švelnus, šiltas, teisingas filmas. Porą kartų žiūrėjau, tikiuosi, dar kartą su Juo pažiūrėsiu.

Dabar kažkaip prisiminiau, nes mano situacija primena pagrindinės filmo veikėjos. Kai Tu jauti, ne, tiesiog žinai, kad Tau su Juo pavyks. Bet Jis to nežino. Kažkiek bijo. Jaudinasi. Jam neaišku, kaip čia bus. Bet aš tikrai tikrai žinau… O Jam taip negaliu pasakyti. Jei pasakysiu, nesupras, kaip galiu būti tokia tikra. O esu tikra. Ech… Kartais žmonėms tiesiog sudėtinga patikėti, kad laimė gali būti taip visai šalia. Kartais jiems vėliau atsiveria akys – kaip aš tada nemačiau… Bet nesvarbu, bet kokiu atveju vis tiek bus neįtikėtinai gera. Šitas laukimas irgi žavus. Ir Tu nesupranti, kaip aš taip galiu būti įsitikinus. Papasakosiu, bet tikriausiai nepatikėsi. Neurolingvistinio programavimo burtai čia veikia. Taip aš pasiekiu visų savo svajonių išsipildymo. Užprogramuoju savo smegenis geriems įvykiams ir tuo patikiu. Čia svarbiausias yra tikėjimo veiksnys. Visi pranašai darė (daro?) stebuklus tik dėl to, kad jais visi tikėjo. Ekstrasensai ir šarlatanai tokiu principu dirba – priverčia patikėti, kad išgėrus šikšnosparnio užpilo pagysi. Užprogramuoja smegenis geriems įvykiams. Ir aš išmokau. Žiauriai faina. Tų morkų su vištiena vėl nesuvalgiau. Liks rytojaus pietums. Pigiai aš čia apsieisiu.