Arūnas Matačius: Naivus romanas apie meilę, vyrą ir šokoladą

Ji mane erzino savo gebėjimu neidealizuoti aistros. Aš vis norėjau pabūti vaiku ir pasvajoti, kad pasaulyje gali būti kažkas amžino. Kodėl kiekvieną kartą išsigąstame gyvenimo karuselės, į kurią įsėdame? Jos visos būna tokios skirtingos.

Labai labai rožinis viršelis!

Knygą gavau dovanų iš autoriaus, ir tokiais atvejais visuomet keblu imti skaityti žinant, kad paskui reikės aprašyti, ir baisu, kad nusivilsi, nes tuomet arba apžvalgą teks rašyti ne iki galo nuoširdžiai, arba užsimerkti ir staigiai išpilti pamazgų kibirą jaučiant, kaip tai nemalonu ją skaitančiam autoriui. Šlykštus tas kritiko darbas. Negalėčiau.

Kai pradėjau skaityti romaną, iš pradžių jis man pasirodė – tiesiai šviesiai – vidutiniškas. Toks, kurį skaitant nesierzini, negalvoji kam-aš-čia-gaištu-laiką, bet ir nespygauji iš laimės, koks-stebuklas-mano-rankose. Kai kurios detalės lengvai nuspėjamos, kai kurie dialogai skamba ne visai įtikinamai, kai kurios protagonisto būdo savybės užknisa. Bet pamažiukais pamažiukais kad įsibėgėjau, tai negalėjau sustot! Visą romaną perskaičiau per pusantros dienos, būčiau ir per dieną surijusi, jei ne tos šventės (reikia šventę švęst!). Nes kuo toliau, tuo vaizdai darėsi labiau tikroviški, siužeto vingiai krypo į priešingą pusę, nei galėjai tikėtis lengvai plaukdama, nešiojausi knygą su savimi į virtuvę, į tualetą, į vonią, nes oi kaip įdomu!

Švelniai ir lėtai masažavau jos gėlytę. Laura pradėjo dejuoti. Ištraukiau pirštus. Norėjau bučiuotis, tačiau Laura praskėtė kojas, suėmė mano galvą abiem rankomis ir prispaudė prie tarpukojo. Nesipriešinau. Mėgavausi šviežiomis rytinėmis Lauros sultimis. Jaučiuosi kaip delfinas, retkarčiais iššokantis į jūros paviršių įkvėpti saulėto oro. Ji dar labiau praskėtė kojas ir, viena ranka paleidusi mano galvą, pradėjo glamonėtis krūtis. Lūpomis susiurbiau jos kuokelį.

Kaip ir dera padoriai knygai rožiniais viršeliais, ji paskaninta atviromis erotikos scenomis. Džiaugiuosi, kad pagaliau ši tendencija ateina į mūsų lietuvišką literatūrą, nes kiek gi galima be sekso gyventi? Tik – čia jau, aišku, skonio reikalas, dėl jo nepasiginčysi – bet man tie visi genitalijų vadinimai gyvūnų ir augalų terminais skamba truputėlį juokingai. Atrodo skaitau, skaitau rimtu veidu, bandau įsijausti į erotinius potyrus, ir tada pokšt! – gėlytės, delfinai, kuokeliai ir slibinai. Kaip iš vaikiškos animacijos. Bet sakau, gal kažką užveda…

Ji kvepėjo angelais.

Romanas parašytas pakankamai profesionaliai, kokybiškai ir įtikinamai. Kadangi kai kurios pagrindinio veikėjo gyvenimo detalės sutampa su paties autoriaus, o istorija pasakojama pirmuoju asmeniu, lengva patikėti, kad tikrai viskas taip ir buvo. Kaip ir eilutė “Paremta tikrais įvykiais” filmo pradžioje, suteikia kūriniui užtikrintumo. Žodžiu, šaunus debiutas, aplodismentai rašytojui, sveikinam ir lauksim antro dublio!

Visos moterys kaip beždžionės. Niekada nepaleis šakos, ant kurios laikosi įsikibusios, nebent kita ranka laikosi ant kitos. Mano šaka nuvyto ir supuvo. Sutrūnijo ir ištepė nepriekaištingą Monikos manikiūrą.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.