Apie tikslų siekimą

Rugsėjis eina į pabaigą, kai kas, teko girdėti, rugsėjo pirmąją buvo nusistatęs kaip naujų tikslų siekimo pradžios datą (aišku, negi lauksi Naujųjų metų, geriau pradėti iš karto!). Na, ir kaip sekasi? Kaip jautiesi?

Ką apskritai pajunti, kai išgirsti žodį Tikslas? Kokios asociacijos kyla?

Gyvename į tikslus orientuotoje visuomenėje, kiekvienoje gyvenimo srityje iš mūsų tikimasi, kad nusistatysime tikslus ir jų sieksime, kitaip negalima bus pamatuoti, kaip sėkmingai mes judame į priekį ir ar apskritai esame sėkmingi, ar nevykėliai. Darbdavys prašo konkrečiai įvardinti tikslus pusmečiui ar metams, šeimoje taip pat esame skatinami nusistatyti, kokie mūsų tikslai, asmeninis augimas ir saviugda – išvien tikslų nusistatinėjimas ir siekimas. Yra posakis, kad jei nežinai savo tikslo, gali labai greitai keliauti, bet vis tiek nenukeliausi ten, kur nori. Taigi patirdami visuomenės spaudimą mes dažniausiai tikslus asocijuojame su stresu, nemaloniu dalyku, kurį visgi reikia turėti, jo laikytis ir siekti.

Kai mes nusistatome sau konkretų tikslą ir aistringai jo siekiame, mūsų dienos ir naktys tampa pripildytos noro, troškimo, siekio pakeisti dabartinę situaciją, mes manome, kad kai pasieksime tikslą, tuomet jau būsime laimingi ir patenkinti, o dabar reikia tiesiog dėti visas pastangas ir prakentėti dabartį, kol nusigausime į tą išsvajotąjį ateities tašką.

Tokiu būdu mes dirbtinai susikuriame stresinę situaciją, neleisdami sau patirti dabarties akimirkos grožio ir pasimėgauti kelionės pilnatve. Tikėtina, kad pasiekę tikslą mes rezultatu pasidžiaugsime labai trumpai, o tuomet vėl nusistatysime sau kitą tikslą, ir vėl gyvensime laukimu bei pastangomis, vėl nukeldami laimės potyrius ateičiai.

Ką daryti?

Įsivaizduok, kad tikslas jau yra pasiektas. Kuo detaliau mintyse nupiešk paveikslą tos situacijos, kai jau būsi padaręs ar turėsi tai, apie ką svajoji. Kaip tuomet jausies, kaip atrodysi, kaip elgsies, ką galvosi? Patirdamas malonią pilnatvės būseną sukuri precedentą jai atsirasti Tavo gyvenime. Tai nereiškia, kad nereikia imtis realių veiksmų tikslo link, kad užtenka tik svajoti, bet veikdami iš pilnatvės, o ne iš trūkumo, mes sukuriame erdvę savirealizacijai.

Paleisk savo tikslą. Įsivaizduok, kad jis jau pasiektas, ir pamėgink jį pamiršti. Pasiimk išeigines nuo galvojimo apie tikslą. Prisimink, kiek situacijų Tavo gyvenime buvo, kai siekei kažkokio tikslo, bet paskui lioveisi, ir kažkokiu būdu viskas taip išsisprendė, kad tikslas buvo pasiektas? Žinau šimtus pavyzdžių, pradedant nuo elementaraus daiktų ieškojimo namuose, ir jų radimo būtent tuomet, kai jau prarandi viltį ir liaujiesi ieškojęs, baigiant, atrodo, stebuklingais atvejais, kuomet poros, ilgą laiką nesėkmingai bandžiusios susilaukti vaikelio, galiausiai susitaiko su tuo, kad mažylio neturės, liaujasi varsčiusios vaisingumo klinikų duris, ir… būtent tuomet sužino, kad laukiasi!

Tuomet, kai jautiesi visapusiškai patenkintas savo dabartimi, savo realybe, savo gyvenimu, gali efektyviausiai siekti augimo ir tobulėjimo. Imdamasis veiksmų tuomet, kai esi pilnatvėje, galvoji, jautiesi ir elgiesi visiškai kitaip, nei vedamas desperatiško troškimo, todėl visi žingsniai tikslo link atliekami žymiai sėkmingiau ir produktyviau, maža to, jautiesi laimingas juos žengdamas!

To šiandien Tau ir linkiu!