Apie Tavo kūno teises
Ar Tau yra kada tekę sulaukti kritinių pastabų dėl savo išvaizdos? Na, gal kad galėtum porą kilogramų numesti, ar kad kodėl šiandien nepasidažiusi, gal sergi?
Žinoma, tikriausiai esi ir komplimentų gavusi, bet ar visuomet jais nuoširdžiai tiki? Ar pagyrus Tavo išvaizdą nepradedi svarstyti, kokios naudos iš Tavęs siekia komplimento sakytojas? O va tos kritinės pastabos dažniausiai atrodo tikros, nuoširdžios, ir jos sminga kaip strėlės į širdį, ir nuotaiką visai dienai sugadina.
Būti nepatenkintais savo kūnais mes esame pratinami dar nuo vaikystės. „Ar nesiliausi valgiusi, tuoj pro duris netilpsi!“ arba „Ir vėl nieko nevalgei, pažiūrėk į save, kokia džiūsna, tikras kaulų vyniotinis“. Mokykloje ir kieme tarp vaikų iš viso vyrauja žiaurios patyčios, kuomet šaipomasi iš visko: atlėpusių ausų, strazdanų, to paties per didelio ar per mažo svorio, ūgio, prasidėjus brendimo laikotarpiui – iš natūralių kūno pokyčių arba jų „vėlavimo“. Deja, suaugus patyčios nesiliauja, tik įgauna subtiliau užmaskuotą pavidalą.
Kiek iš Jūsų yra visiškai patenkintos savo kūnais? Na taip nuoširdžiai – absoliučiai patenkintos? Kad jei būtų galimybė nemokamai, neskausmingai ir be jokių pašalinių padarinių pakeisti kažką kūne, Jūs atsakytumėt – ne, dėkui, aš savimi visai patenkinta, a?
Prašau labai, suprask, kad tai nėra normalu. Gėdytis savo kūno tokio, koks jis yra, slėpti ir maskuoti tam tikras jo dalis, graužti save ir galvoti, kaip nuostabu būtų turėti kitokį kūną nėra normalu. Mes visos esame skirtingos, tik kažkodėl visuomenė bando įsprausti mus į vienodą, kažkieno (kieno?) sugalvotą standartą, pagal kurį krūtinė turėtų būti tokia, pilvas toks, šlaunys tokios, ir tiesa, nepamirškime nosies. Ir lūpų. Ir akių, su jų blakstienomis bei antakiais. Kakta? Pagalvojome apie ją, galime injekciją suleisti, ir raukšlių – kaip nebūta. Celiulitas, spuogai, plaukuotumas, randai, strijos, raukšlės, suglebusi oda – su amžiumi tariamų priežasčių būti nepatenkintomis vis daugėja.
Tai nėra normalu. Normalu yra džiaugtis savo kūnu, nes jis – mūsų namai, mūsų stipriausias pagalbininkas, kuriuo naudodamiesi galime nuveikti šimtus darbų, apkabinti šimtus žmonių ir dar visokių kitokių malonumų per jį patirti. Ir niekas, absoliučiai niekas, o ypač Tu pati, neturi teisės sakyti, kad kažkas su tuo kūnu yra ne taip. Kad kažkas negražu. Neestetiška. Ir sportuoti dera ne dėl to, kad svorio numestum, o kad taptum stipresnė, kad limfa aktyviau tekėtų. O valgyti sveiką maistą – kad geriau jaustumeis, o ne kad užpakalis nuo picų ir mėsainių neaugtų.
Tavo kūnas turi teisę būti toks, koks jis yra. Tavo kūnas turi teisę būti mylimas, ypač Tavęs. Visų pirma Tavęs.
P. S. Apyrankę, kurią matai iliustracijoje, vakar gavau prieš spektaklį Seen. Žinoma, ji simbolizuoja daugiau kūno teisių, ypač teisę būti liečiamam tik tų, kurie nori, kad Tave liestų. Bet apie tai – kitą kartą.
P. P. S. Šįkart kalbu tik apie moteris. Žinoma, vyrai taip pat susiduria su visuomenės spaudimu tilpti į tam tikrus nenatūralius grožio standartus, tačiau jų kūnams netenka patirti tiek daug pokyčių gyvenimo eigoje – menstruacijos, nėštumas, gimdymas, žindymas, menopauzė – visa tai palieka įspaudus moterų kūnuose. Džiaukimės jais, jie visiškai natūralūs.
