Apie skausmą ir kančią. Ko galime išvengti?
Vakar po nelabai mane sužavėjusios knygos apžvalgos parašė draugė, kurią – priešingai – tas pats romanas iki ašarų sujaudino ir giliai palietė. Pasidalinome mintimis apie skirtingas gyvenimo patirtis, skirtingus gyvenimo etapus ir periodus, tačiau vieną bendrą vardiklį visai žmonijai – skausmą.
Esame įpratę socialiniuose tinkluose dalintis gyvenimo džiaugsmais, laimės akimirkomis, šiek tiek pagražinta tikrove, ir tame nėra nieko blogo – smagu drauge pasimėgauti pozityviomis kitų emocijomis.
Taipogi svarbu nepamiršti, kad visuomet visų gyvenimuose egzistuoja ir kita, tamsioji, nemalonioji pusė: nerimas, vidinis skausmas, neviltis, susierzinimas, nepasitenkinimas.
Mes nefotografuojame savęs tomis akimirkomis, kai negalime užmigti nuo varginančių minčių, nepozuojame susikivirčiję su mylimaisiais, nesidaliname iki ausų suverstų namų vaizdais (na, nebent norime parodyti koks mielas šuniuko, apgraužusio sofos kampą, kaltės žvilgsnis).
Taigi šiandien noriu pasidalinti trimis tiesomis, viena bloga, ir dviem gerom.
Pirmoji (ta negeroji) – skausmas yra neišvengiamas mūsų gyvenime. Fizinis ar psichologinis, kūno ar širdies, išorinis ar vidinis, jis mus visus be išimties paliečia. Nėra žmogaus, nėra gyvos būtybės, kuriai netektų patirti skausmo. Tai bendra mūsų visų lemtis, ir tikriausiai ji skirta ne šiaip sau.
Antroji (geroji) žinia – skausmas nėra tapatus kančiai. Mes galime skausmą iškentėti, bet lygiai taip pat galime jį patirti ir nekentėdami, nepasinerdami į kančią. To išmokti nėra lengva ir paprasta, bet pakankamai naudinga pasistengti, nes, kaip ir kalbėjome, skausmo išvengti nepavyks, tad svarbu mokėti su juo tvarkytis.
Trečioji tiesa – skausmas beveik visuomet yra susijęs su santykiais. Kalbu tiek apie santykius su kitais žmonėmis, tiek apie santykį su savimi. Žmogus yra sociali būtybė, todėl mes negalime nebendrauti, o bendraujame remdamiesi tam tikromis interpretacijomis apie kitus bei apie save. Interpretacijos yra sąlygojamos mūsų patirties, tačiau jas galime sąmoningai keisti, tokiu būdu transformuodami santykius ir sumažindami patiriamos kančios kiekį.
Vieni svarbiausių, pamatiniai santykiai mus sieja su mūsų mamomis. Šios moterys neišvengiamai lėmė mūsų požiūrį į pasaulį, į save, formavo modelius visiems kitiems santykiams mūsų gyvenime, darė įtaką nuostatoms ir įsitikinimams.
Jei nori atidžiau pažvelgti į šiuos santykius, kviečiu į Mamos-dukros ryšio terapijos užsiėmimus:
Iki malonių ir prasmingų susitikimų!
