Apie pusiausvyrą ir mišką

Gyvenimas vis banguoja savo natūraliu ritmu. Būtų keista ir neįprasta, jei nuolat gyventume pakilime ant bangos. Be atoslūgių, be atokvėpių, be duobių.

Išmokau būti laiminga. Tai nereiškia, kad man nenutinka jokių nemalonių situacijų, kad manęs niekas nesuerzina, kad vaikštau visur išsišiepusi iki ausų ir spinduliuoju tik pozityvias vibracijas.

Kai išmokau būti laiminga, tapau žymiai atidesnė sau ir savo jausenoms. Gebu jautriau nustatyti, kada balansą ir vidinę harmoniją brėžianti rodyklė ima krypti minuso link.

Sąmoningai tai suvokdama, iš karto įjungiu aliarmo mygtuką. Stop!

Pauzė.

Ką galiu padaryti iš karto dabar, kad ta rodyklė nebekryptų žemyn? Kad ji grįžtų į pusiausvyrą?

Kiekvienas tam turim savo metodų. Tik kartais jų griebiamės, kai būnam arti dugno. Tuomet balansą ir harmoniją atstatyti sunkiau.

Vienas iš man pusiausvyrą padedančių grąžinti būdų – pasivaikščiojimas miške.

Šiandien ryte su dukra gan stipriai apsipykom. Suvokiau, kad būdama tokia suirzusi nenoriu sėsti prie darbų. Nei produktyvumo, nei kūrybiškumo, nei efektyvumo nebus. Spontaniškai pasukau į mišką.

O jame – tobula tuoj tuoj sprogsiančio pavasario nuotaika! Medžiai, paruošę pumpurus, laukia starto. Ežerėlyje ančių porelė tykiai sau plauko. Mėgaukitės ramybe, kol vaikučių dar neturit! – pamintijau.

Ir dar kokių įdomių grybų radau.