Apie paukštelius

Jau antrą naktį iš eilės mano mažoji dukrytė neleidžia išsimiegoti. Pabunda, pakviečia mane ar pati atitipena į mūsų miegamąjį, o kai po kiek laiko visa išbučiuota, išglostyta, apklostyta ir išmyluota užmiega, man pačiai būna miegai išgaravę.

Na, užsiveda įprastas naktinis minčių srautas – apgalvoti visus rūpestėlius, ne tiek savo, kiek artimųjų ir aplinkinių: apie vėl sugedusį mamos automobilį, apie sūnaus nusivylimą draugu, apie klientus.

Beje, esu skaičiusi, kad pas psichologus besilankantys žmonės dažnai nerimauja, kad jų terapeutas pakankamai apie juos negalvoja – na, jie žino nesantys vieninteliai klientai, Froidas ar Adleris netgi susietų tai su perkeltu pavydu broliams ir seserims, pykčiu, kad nėra vieninteliai savo tėvų vaikai. Ką norėjau pasakyti – kad psichologai apie savo klientus galvoja, ne tik tiesioginės konsultacijos metu.

Jau buvo truputėlį po penktos ryto, kai išgirdau juos. Paukštelius, čiulbančius už lango.

Staiga mane apėmė tokia lengva palaimos būsena, atrodo, visi tie rūpestėliai kaip mat išsisklaidė brėkštančios aušros šviesoje. Kūnas kaipmat atsipalaidavo, veide atsirado šypsena. Žinai kodėl? Nes žinau, ką tie paukšteliai sako.

Viena mėgstamiausių mano dainų yra Bob Marley „Three Little Birds“. Dažnai dainuoju ją pritardama sau kalimba (vienu mėgstamiausių instrumentų). Nes paukšteliai sako, kad viskas bus gerai! Ir kad nereikia nerimauti dėl ničnieko!

Mintyse linkčiojau vardindama tuos ką tik gromuliuotus dalykus: na bet tikrai, viskas bus gerai ir mamai, ir sūnui, ir klientams. Ir man. Ir visiems kitiems. Mes tiesiog per daug nerimaujam, visai be reikalo.

Pasijutau tokia laiminga, kad labai lengvai vėl užmigau.