Apie pasirinkimus ir galimybes: vienas iš laimės receptų

Kaip dažnai pasvarstai apie alternatyvius savo gyvenimus? Na žinai, tuos, kuriuos dabar gyventum, jei kažkada praeityje būtum padaręs kitokius pasirinkimus? Jei būtum stojęs į aplinkotyrą, o ne į vadybą, jei būtum susipykęs su drauge, o ne kantriai patylėjęs, jei būtum šunį pavedžiojęs kieme užuot vedęsis jį per gatvę, kur žioplas jaunas vairuotojas jį pervažiavo?

Nuolat darome sprendimus ir pasirinkimus, taip nulemdami savo tolimesnę ateitį. Tik dažniausiai apie tai nesusimąstome. Nes nesuvokiame, kiek daug gyvenimas priklauso nuo mūsų pačių. Taip, kainos didėja – kalta infliacija, tuo tarpu alga lieka tokia pat maža – kaltas darbdavys, o grįžus namo dar reikia išvesti šunį, išplauti vakarykščius indus ir paruošti vakarienę – kaltas vyras, nes nepadaro to už mus. Bendradarbė kalta, kad plepėdama trukdo dirbti, o kamščiai mieste – kad vėluojam į susitikimus. Nesuvaldomas chaosas. Beviltiška situacija. Ne, rimtai. Mes tokie bejėgiai kūdikiai, todėl į visą šitą žiaurią aplinką ir reaguojame tik riksmu ir dejonėmis. Gal niekas ir nepasikeis, bet girdėdami aplink šimtus tokių mes bliauniančių kūdikių balsų jaučiamės saugūs, kad ne mums vieniems taip blogai. Ne nuo mūsų vienų viskas nepriklauso.

Mažų vaikų klausiam: kuo būsi užaugęs? Ir su pavydu suvokiam prieš juos atsiveriančias pasirinkimų jūras. Šimtai profesijų, šimtai gyvenimo scenarijų, šimtai galimybių gyventi geriau nei mes. Nes su mumis tai jau viskas aišku. Nuobodus darbas, paskola iki gyvos galvos, ir dar tas netikęs gyvenimo partneris. Nes toks mūsų pasirinkimas. Gyventi toliau taip, kaip nepatinka. Įpratę mes juk.

Šiaip ar taip dabar sėdi prie interneto, nepatingėk atsiversti darbo pasiūlymų ar pažinčių svetainę, a? Supranti, link ko suku? Bet vis tiek atsiversk. Ir pasistenk nors minutę panaršyti be išankstinės nuostatos „taip, bet”. Vienintelis įtikinamas pasiteisinimas: „taip, bet aš dabar gyvenu laimingiausią iš visų įmanomų savo gyvenimo variantų”. Visi kiti negalioja. Nes galų gale ką Tu nori įtikinti? Kodėl? Kad galėtum ir toliau su minia skųstis ir dejuoti?

Kai išmokstame prisiimti atsakomybę už savo laimę, gyvenimas įgyja naują vertę. Mes ir toliau lygiai taip pat darome pasirinkimus ir sprendimus, kaip iki šiol, bet sąmoningai suvokdami, jog tik nuo mūsų priklauso, jausimės gerai ar blogai, dažniau esame rinktis „gerai”. Nes aš pasirinkau studijuoti tokį dalyką, kuris man pasirodė įdomus (jei noriu, dabar galiu nerti į priešingos krypties studijas), ir čia dirbti aš pasirinkau (už būtent tokį darbo užmokestį, ir jei darbdavys algos nedidina, mano pasirinkimas yra jam ir toliau dirbti), ir kurti bendrą buitį su tuo pačiu nuostabiausiu žmogumi pasirinkau aš. Ir jei noriu, galiu rinktis ką nors kita. Bet ką. Absoliučiai bet ką, gali pagalvoti?

Ir dabar, prieš publikuodama šį įrašą, žinau, kad atsiras ne vienas komentatorius, kuris norės žaisti su manim „taip, bet”, ir pateiks oi kokių svarių argumentų su pavyzdžiais, kad jis negali rinktis, nes sprendžia kiti, ir nors renkuosi palikti varnelę ant „leisti komentarus”, taipogi renkuosi nesivelti į betikslius žaidimus, nes žmogus, kuris nenori, kad jam padėtum, neklausys jokių patarimų, ir vis teisinsis teisinsis teisinsis… Toks pasirinkimas.

O aš sėdėsiu prie monitoriaus, spoksodama į miglas virš upės kursiu mintyse įsivaizduojamus alternatyvius savo gyvenimo scenarijus, kaip būtų buvę jei būčiau rinkusis kitaip, ir kai eilinį kartą pasidarysiu išvadą, kad šis yra pats puikiausias gyvenimas iš visų galimų, tyliai nusišypsosiu…