Apie pasakas
Pasakos, atkeliavusios iš žilos senovės, nugludintos daugelio žmonių perduodant jas iš lūpų į lūpas, yra tiesiog kupinos išminties. Jų smagu klausyti, jos sužadina vaizduotės pasaulį, padeda išsiaiškinti savo jausmus ir emocijas, pripažįsta asmeniui aktualias problemas ir pasiūlo būdus joms spręsti bei žada šviesios ateities viltį.
Pasak psichologijos mokslo klasiko Carl’o Gustav’o Jung’o, pasakos moko vaikus susitvarkyti su esminiais žmogaus viduje kylančiais konfliktais, troškimais ir santykiais sveiku, visuomenei priimtinu būdu, ir tokiu būdu įgyti įgūdžiai daro milžinišką poveikį vaiko psichinei sveikatai, gyvenimo kokybei, vertybių sistemai bei įsitikinimams. Pasakos remiasi simbolių kalba, o ši leidžia atverti vartus tarp sąmonės ir pasąmonės, taigi nors mažas vaikas tiesiogiai gal ir nesuvokia, ko jį moko konkreti pasaka, ši informacija „įsirašo“ į jo pasąmonę ir pamažu tampa vertybių pagrindu.
2010 m. grupė graikų mokslininkų atliko tyrimą ir nustatė, kad bent kartą per savaitę skaitomos pasakos padeda vaikams sumažinti patiriamą nerimą ir baimės jausmą, o Šiaurės Amerikoje atliktų dviejų eksperimentų rezultatai byloja, kad pasakos padeda vaikams mažiau apsimetinėti ir veidmainiauti, išlikti savimi, taip pat sprendžia vidinius konfliktus ir leidžia dažniau patirti pozityvią pakilią nuotaiką.
Lenkijos Gamtos ir humanitarinių mokslų universiteto mokslininkė A. Klim-Klimaszewska nurodo, kad pasakos atlieka lemiamą vaidmenį vystantis vaiko vaizduotei, atskleidžia egzistencijos prasmę ir paaiškina mus supančio pasaulio dėsnius vaikui suprantama kalba. Fantastikos ir realybės elementų persipynimas pasakose sužadina vaiko kūrybines galias ir skatina pačiam imtis kurti gyvenimo scenarijus bei rasti išeitis iš tam tikrų keblių situacijų.
Dalykai, kurių neįsisąmoniname, stipriai veikia mūsų jausmus ir elgesį tiek vaikystėje, tiek suaugus. Tėvai dažnai nori apsaugoti vaikus nuo neigiamų patirčių, tačiau nepaisant to, visi vaikai kartais turi chaotiškų, piktų ir net smurto elementais pasižyminčių fantazijų, nors sąmoningai to ir nepripažįsta.
Suaugę nori, kad vaikai galvotų, jog visi žmonės iš prigimties yra geri, tačiau vaikui ši žinutė nedera su jo pykčio fantazijomis, taigi jis ima manyti, kad yra kažkoks kitoks nei visi, turbūt labai baisus žmogus, jei kartais jam kyla noras pasielgti netinkamai.
Tuo tarpu pasakos nepiešia pasaulio tik kaip rožinės cukruotos vietos, jose atvirai rodoma, kad kova su sunkumais ir iššūkiais yra neišvengiama, kad tai natūrali mūsų gyvenimo dalis, tačiau mes esame pajėgūs įveikti visas kliūtis ir pasiekti pergalę.
Žiaurios scenos tokios atrodo tik suaugusiems, vaikai jų nesureikšmina, jei tik tėvai neatkreipia dėmesio pakeisdami balso toną, nutylėdami ir panašiai. Mokslinių tyrimų duomenimis, dauguma vaikų žiaurias bausmes, tokias, kaip gyvos raganos sudeginimas krosnyje, vertina pozityviai, kaip suteikiančias palengvėjimo ir nusiraminimo jausmą, ir tik keletui procentų vaikų toks pasakos siužetas sukelia baimę.
Taigi nereikia vengti pasakų, kuriose yra psichologiškai nemalonių ar net žiaurių elementų, nes jos padeda vaikui normalizuoti savo fantazijas ir patikėti, kad galiausiai situaciją pavyks išspręsti sėkmingai.
Pasakos ypatingos tuo, kad jos iš lūpų į lūpas buvo perduodamos daugybę amžių, ir jose sukaupta tiek išminties, kad kiekvienam žmogui ta pati pasaka gali turėti skirtingą prasmę, taip pat kiekvienas tą pačią pasaką skirtingai suvokia skirtingais savo amžiaus tarpsniais. Vokiečių poetas Friedrich’as Schiller’is rašė, kad jo „…vaikystės metų pasakose glūdi gilesnė prasmė, nei tiesoje, kurios moko gyvenimas“.
Jei nori giliau panagrinėti pasakų prasmę, paanalizuoti sau aktualias pasakas ir netgi sukurti pasaką pati, ketvirtadienį kviečiu prisijungti prie pasakų terapijos užsiėmimo.
