Apie moterų solidarumą
Žmogaus savimonė ir savęs identitetas palaipsniui formuojasi visą gyvenimą, karts nuo karto įjungiant į bendrą savęs vaizdą atsitiktinius dalykus apie save, kurie pernelyg dažnai kartojasi, kad būtų atsitiktiniai. Tokiu būdu palyginti neseniai suvokiau, kad esu gana feministinių pažiūrų, nors anksčiau nebūčiau apie save taip pasakiusi. Žinoma, kovotojos dėl moterų teisių pasiekė milžiniškų pokyčių, palyginus su padėtimi praėjusiame šimtmetyje, bet vis viena teisių skirtumai egzistuoja ir tai mane siutina.
Šiandien noriu pakalbėti apie moterų diskriminaciją dėl išvaizdos. Būdama jaunesnė pati ne kartą patyriau spaudimą darbe atrodyti taip, kad džiuginčiau aplinkinių akį, nors niekad neužėmiau pareigų, kurios reikalautų reprezentatyvios išvaizdos. Beje, dažniausiai pastabų ar komentarų sulaukdavau ne iš vyrų, o iš moterų, ir šią tendenciją akivaizdžiai pastebiu jau daugelį metų – moterys yra žymiau labiau nepakančios kitokioms, nei jos, nei vyrai. Matyt, jos jaučia nemalonią neteisybę – aš investuoju šitiek laiko ir pinigų tam, kad atrodyčiau taip, kaip atrodau, iškenčiu dėl to daugybę skausmingų procedūrų, o kaip tu drįsti būti laiminga viso to nedarydama?
Ieškojau daugiau nei pusvalandį, bet nepasisekė rasti berods prieš metus ar daugiau daryto socialinio projekto nuotraukų, kuriose Amanda Palmer apsinuoginusi, o šalia esantis užrašas klausia: ko tu tokia/s nustebusi/-ęs, šokiruota/s, papiktinta/s (ir dar keli variantai), tai yra tiesiog moters kūnas! Tiesa, jis neatrodo taip, kaip iki absurdo nufotošopintos viršelių sekso divos, Amanda tuomet buvo neseniai po nėštumo ir gimdymo, be to, ji yra neskustų pažastų vėliavnešė, tad nuotrauka iš tiesų daugumai tikriausiai kėlė dviprasmiškus ir toli gražu ne estetinius jausmus.
Mes stereotipiškai dejuojam, kad žiniasklaida ir reklama nuolat mus bombarduoja realybės neatitinkančiais jaunystės, tam tikro grožio modelio, liesumo ir seksualumo vaizdais, tačiau ar kasdien mes patys, o dar tiksliau – pačios – nedarome to paties? Kaip reaguotum, jei pastebėtum neskustas kolegės ar draugės kojas, pažastis ar kirkšnis? Jei gerai pažįstama moteris, kurią nuolat esi pratusi matyti su tobulu makiažu, vieną dieną ateitų be jo, ar nepaklaustum, kas atsitiko? Ar nenužvelgi pašaipiu žvilgsniu stambaus kūno moters, su dideliu apetitu valgančios gardaus patiekalo?
Žinoma, neneigiu žiniasklaidos ir reklamos vaidmens formuojant mūsų nuomonę, bet kai nebesame tokios socialiai pažeidžiamos paauglės, ar ne laikas imti mąstyti savo galva? Dažnos iš mūsų mamos ir močiutės nei kojų skusdavo, nei antakių pešiodavo, nei push-up liemenėlėmis krūtis keldavo, tačiau kažkokiu būdu sugebėjo mūsų tėčius ir senelius sužavėti, dabar gi mada užslinko – ir būkim visos vienodos pagal kažkieno numatytą grožio standartą, užkapokim kiekvieną, jo nesilaikančią?
Neseniai feisbuke nuvilnijo kažkokios šešiasdešimtmetės, dirbančios apatinio trikotažo modeliu, nuotraukos su antraštėmis, kurios neva turėtų mums suponuoti įspūdį, kad amžius nėra riba reklamuoti apatinius, kad gražus kūnas gali būti ne tik dvidešimtmetės, bet ir perkopusios gyvenimo vidurio liniją. Skamba nuostabiai, tarsi iššūkis jaunystės kultui, išskyrus tai, kad ta šešiasdešimtmetė… atrodo tarsi dvidešimtmetė! Mūsų mamos ir močiutės taip pat dėvi apatinius, bet jų kūnai dažnu atveju atrodo kitaip, nes tiek bręsti, tiek senti yra natūralu, ir sulaukus šešiasdešimties atrodyti truputį kitaip nei dvidešimties yra normalu, kiek labiau keista yra dėti visas pastangas, visas jėgas, visus finansus ir visą dėmesį tam, kad sulaukus šešiasdešimties atrodytum kaip dvidešimties, nes tai reiškia, kad tavo prioritetai gyvenime yra… na… riboti?
Yra dar ne viena tema, kuria galėčiau šnekėti apie nemalonią moterų nelygybę vyrų pasaulyje, bet mano tinklaraščio įrašai niekuomet nebūdavo tooookie ilgi, tad pasiliksiu tai kitiems kartams, o šiandien, Moterų solidarumo dieną, tiesiog linkiu kiekvienai iš mūsų ne tik gyventi bei atrodyti taip, kaip mums pačioms atrodo geriausia ir teisingiausia, bet ir leisti kitoms tai daryti. Gerbkime viena kitos unikalumą ir gebėjimą spinduliuoti moteriškumą mums pačioms priimtinais būdais! Su švente!
1 Comment
Join the discussion and tell us your opinion.
Mjo, kartais atrodo paradoksalu, bet labai didelės seksistės būna būtent moterys. Mano žmona prasitarė, kad aš Kalėdoms kulinarinės knygos noriu, tai susilaukė komentaro „Vyras? Kulinarija?“, iš serijos „Kas jam negerai, gal durnas“ 🙂 Ir pati priima, kad vyro reikalas yra prie kompo vakarais prasėdėti, o savaitgaliais — prie mašinos prasikrapštyti, kokia ten pagalba su vaikais ar namų ruoša… Va tai yra baisu. Paskui tokios moterys tokias dukras užaugina be savivertės.