Apie monochromą
Dažnai šiuo metu – tarp Kalėdų ir to žaliojo pavasario su pirmaisiais žiedais – išgirstu žmones skundžiantis lietuviškais orais, gamta ir ypač vyraujančiu koloritu. Na žinai, kad dangus cepelinų spalvos, visas pasaulis toks monochrominis ir vienodas.
Prisipažįstu, ir aš anksčiau taip galvodavau. Svajodavau apie atostogas šiltuose kraštuose, kur jūra žydra, dangus dar žydresnis, kvepia didžiuliai įvairiaspalviai žiedai, o žmonės rengiasi ryškiais drabužiais. Neretai ir išvykdavau į tuos šiltus kraštus atsigauti nuo lietuviškos žiemos.
Jau keleri metai kaip manęs šis monochromas visiškai nebeerzina – netgi priešingai – ramina.
Tai turbūt atėjo su tam tikra branda ir suvokimu, kad cikliška kaita yra ne tik neišvengiama, bet ir būtina.
Tiek žmogaus gyvenime, tiek gamtoje ateina laikas augti, žydėti, brandinti vaisius, o tuomet – ilsėtis. Miegoti žiemos miegu. Kuriam laikui sustingti ir pabūti ramiai.
Neseniai viena Rašymo terapijos užsiėmimo dalyvė prisipažino, kad po ilgo ir intensyvaus augimo ir tobulėjimo laikotarpio atėjusi stagnacija vertė ją jaustis išties prastai, ji kaltino save, kad kurį laiko nieko nevyksta. Ir būtent atliekant vieną rašymo užduotį ją aplankė suvokimas, kad viskas tvarkoje, nereikia nuolat savęs spausti, kad pauzė taip pat yra reikalingas laikotarpis jos kelyje.
Į lietuvišką žiemą žiūriu kaip į pauzės analogiją. Išorinis pasaulis miega, nesiskleidžia spalvingi žiedai, žydrame danguje neplauko balti debesėliai. Tačiau ši pauzė reikalinga tam, kad pavasarį vėl galėtume pilnais pojūčiais mėgautis sodria žaluma ir kitomis spalvomis.
O koks laikotarpis dabar Tavo gyvenime?
