Apie meilę kalbai ir Lietuvai

Aš labai myliu Lietuvą, džiaugiuosi, kad esu lietuvė ir didžiuojuosi, kad moku puikiai šnekėti ir rašyti lietuviškai.

Socialiniuose tinkluose, forumuose, laiškuose ar šnekamojoje kalboje susidūrusi su absurdiškomis klaidomis pirmiausia sutrinku, vėliau įširstu, o galiausiai nusiviliu, nes žmogus, kuris nesugeba taisyklingai sukirčiuoti ar parašyti žodžio, nors to buvo mokomas nuo mažens, man atrodo mažų mažiausiai keistas, o dažniausiai – su tam tikru trūkumu, nesugebantis gerbti savęs. Nes gi jis – taip pat lietuvis, lietuvių kalba jam – ne primesta, tai kodėl norisi ją darkyti?

Kadangi vieni didžiausių malonumų man yra susiję su skaitymu, rašymu ir šnekėjimu, nenuostabu, kad į kalbą žiūriu ne kaip į kasdienį įrankį, reikalingą tik tam, kad žinotume, kieno eilė nešti šiukšles ar parašyti ataskaitą. Kalba (ir aš turiu omenyje ne tik lietuvių, o bet kurią kalbą) – tai tobulas konstruktas, aukščiausio estetinio pasigėrėjimo vertas objektas, ritmingai vilnijantis pagal svarias gramatikos taisykles ir visuomet turintis keletą žavingų išimčių, kaip ir pati gamta. Man tai – pakankamos priežastys kalbėti ir rašyti taisyklingai.

Žinoma, nuo mažens to mokiau ir savo vaiką. Mūsų namuose nė karto nebuvo ištarti žodžiai lialia, tūtė, caca ir panašios nesąmonės; sūnus anksti išmoko šnekėti ir iš karto tai darė taisyklingai. Sukaupk visas vaizduotės pajėgas ir pabandyk įsivaizduoti mano savijautą, kai pradėjus lankyti lopšelį po kelių savaičių iš tos mielos mažos burnytės išgirdau žodžius: „Nurenk maikutę“, ir, kad visai netekčiau žado: „Triusikėlius palik“… Mano berniukas! Ką gi, sveikas atvykęs į platųjį pasaulį, sūnau. Žinau, kad vėliau dar ir ne tokių žodžių parsineš, bet visgi džiaugiuosi, kad toliau jo rūbelių komodoje guli marškinėliai ir kelnaitės, laimėjau!

Kai mokiausi vairuoti, tėtis vis kartodavo, kad turiu pajausti automobilį, ir tik įgijusi nemažai patirties suvokiau, ką jis turėjo omenyje. Taip pat ir su kalba – jei nuo vaikystės įgiji tą kalbos jausmą, susigyveni su juo, toliau viskas plaukia kuo lengviausiai. Kaip važiuodamas antra pavara neperjungsi jos iškart į penktą, kaip virdamas raugintų kopūstų sriubą neįbersi į ją cinamono, taip ir žodžio pasiryžęs nesugalvosi rašyti su į trečiame skiemenyje.

Mieli gramatikos naciai, mūsų darbas lengvas, nes klaidos taip akivaizdžiai bado akis, kad neįmanoma jų nepastebėti, tačiau klystančiųjų požiūris pilnas pagiežos. Stiprybės!

Sveikinu visus Lietuvos Valstybės atkūrimo dienos proga ir linkiu gyventi puoselėjant svarbiausias vertybes šeimoje. Gyvuokim!