Apie Mamą

Mamos diena. Kol kas sveikinu aš, manęs dar niekas. Labai smagu, kad tie džiaugsmai laukia ateityje. Be jokios abejonės, žmogus, nelaikęs rankose savo vaiko, niekada nesupras, koks jausmas tuomet apima, tačiau aš bandau įsivaizduoti. Kad neįtikėtinai nuostabus. Ir keistas. Būtybė, buvusi Tavo kūno dalimi, dabar kvėpuoja, mąsto ir jaučia savarankiškai. Nebūtinai taip, kaip norėtum. Kartais visiškai priešingai. Bet kai ji susižeidžia, suskausta ir Tau. Kai akys sužiba laime, savaime nusišypsai.

Mano bendradarbės, auginančios po vieną vaiką, sako, kad ir tiek gana. Kad kartais net per daug. Užaugau su sese ir broliu, todėl pati planuoju ne vienturtį auginti. Jos gudriom šypsenėlėm linksi – palauk, pažiūrėsim, kaip čiulbėsi, kai pirmą pasigimdysi. O vat tokie dalykai mane žiauriai siutina – kai žmonės mano, kad jų patirtis turėtų būti man rodiklis. Atsimenu, mokykloj auklėtoja vis stengdavosi mano poetišką dūšią nuraminti – baigsi mokyklą, įsuks rutina, liausies eiles pilsčius. Nes jai taip atsitiko. O aš jausti nenustojau, ir ji buvo neteisi. Lygiai taip pat norisi tom kolegėm atsikirst, bet jos vėl – Tu dabar taip šneki… Mano tėvai tris užaugino, draugai antro laukiasi, ir pilna šeimų, nebijančių tokių iššūkių. Nes klyksmus naktimis atperka apkabinimas.

Jei esi mama, tai supranti. Su tuo ir sveikinu Tave šiandien.

Taip pat tikriausiai nereikia sakyti, kad man pati geriausia – mano mama. Myliu Tave!