Apie Japonijos kultūrą

Skleidžiantis rausviems sakurų žiedams ir pavasariniams vėjams šokdinant saulę Kaune vyksta Japonijos dienos. Šios šalies kultūra man visuomet imponavo, tad stengiuosi dalyvauti įvairiuose renginiuose.

Nors Japonija dėl geografijos gali atrodyti egzotiška ir tolima, nėra tas pasaulis toks jau didelis, visi esam vienaip ar kitaip susiję. Vakar dalyvavau edukacinėje ekskursijoje Sugiharos namuose, o šis japonų diplomatas – puikus jungčių pavyzdys kalbant ne tik apie tolimas šalis, bet ir apie istorinius bei dabarties įvykius.

Didžiuodamasi savo tauta klausiausi pasakojimo apie tai, kad lietuviai Antrojo pasaulinio karo pradžioje neabejodami priėmė apie 40 tūkstančių pabėgėlių iš Lenkijos, nors tuo metu mūsų šalių santykiai ir buvo įtempti. Kaip ir dabar, žmonės rinko aukas, stengėsi padėti pabėgėliams kuo galėdami.

Be mūsų valstybės tokiu mastu priimti pabėgėlius sutiko tik Dominika, visos kitos šalys leido atvykti tik penkiasdešimčiai pabėgėlių per mėnesį(!). Šioje vietoje iškilo Sugihara, kuriam reikėjo pasirinkti – vykdyti valdžios nurodymus (neišduoti vizų) ar vadovautis žmogiškumu (išduoti vizas). Jei diplomatas būtų klausęs proto, o ne širdies balso, mes šiandien jo pavardės neminėtume.

Apskritai japonų kultūra man labiausiai siejasi su pagarba gamtai ir žmogui. Kad ir tokia mažytė smulkmena, apie kurią perskaičiau „Kombinio moteryje“ – kai parduotuvės darbuotoja dėlioja prekes į lentyną, ji pasitraukia priėjus pirkėjui, kad netrukdytų jam apžiūrėti ir pasirinkti norimų produktų. Ar esi tai patyrusi/-ęs čia? Na, o tas nenugalimas pastabumas gamtos detalėms, žavėjimasis visomis jos apraiškomis, tiesiog nuolatinė dėmesingo įsisąmoninimo praktika!

Skleidžiasi rausvi sakurų žiedai, pavasariniai vėjai šokdina saulę… Ar tai ne pakankama priežastis truputėlį stabtelti ir susikurti mažytę šventę jais gėrintis?