Apie gyvenimo nesterilumą

Paburbuliuosiu. Tos higienos normos. Makaluoji sau kremą – gerai, bet jei nori legaliai kam nors jį parduoti – negali, nes makalavai savo namuose. Kepi skanius tortus – puiku, tačiau jų parduoti sumokant valstybei mokesčius irgi jokiais būdais negalima, nes gi Tavo virtuvė yra netinkama patalpa, pašaliniai žmonės, nesusiję su gamybos procesu, ten maišosi. Kol kas nemačiau reikalo smarkiau pasidomėti šia tema, bet neseniai per TV žiūrėjau laidą, kaip lietuvaitės Dubline ir Londone kuo puikiausiai sau pragyvena, tortus pardavimui kepdamos. Tai, pasirodo, ten užtenka, kad higienistai apsilanko Tavo virtuvėje, patikrina, ar žiurkės po darbastalį nelaksto, ir išduoda tą leidimą, o Lietuvoje – ne, reikia specialios paskirties patalpas įsirengti. Mano mergvakario tortas buvo pirktas iš vienos tokios privačios tortų kepėjos – tikrai žiauriai skanus, dar dabar tą skonį atsimenu, deja, jis buvo įsigytas nelegaliai – kaip kažkokia kontrabandinė prekė, nors iškeptas su meile, asmeniniu dėmesiu, ne konvejeriu, iš puikiausių produktų. Muilus merginos verdasi, bet pardavinėja irgi dauguma nelegaliai.

Suprantu tuos, kurie imasi rimto verslo ir nori vien iš to pragyventi. Tuomet gal ir šeimai būtų patogiau, jei mama su savo muilais, tortais ir kremais aplink sriubą nesimakaluotų. Išsinuomoji specialias patalpas, pasiimi tą higienos pasą ir dirbi. Bet aš kalbu apie tokius, įvardinkim, amatininkus – menininkus, kurie rankų darbu kuria vienetinius produktus. Jei tai molinis dubenėlis, krepšys iš vytelių ar šalikas – puiku, bet maistas ir kosmetika – nė pro kur. Nes baisiai nehigieniška namie gaminti.

Aišku, žiūrint Visuomenės sveikatos centro akimis, nėra tos mūsų virtuvės tokios jau sterilios, bet esu dirbusi ne vienoje įstaigoje, turinčioje higienos pasą, o ir šiaip turbūt vieša paslaptis, kad patikrinimo dieną, kai laukiama higienistų apsilankymo, truputį kitaip viskas būna, jei kasdienybėje. Restorano virtuvėje staiga atsiranda penkios pjaustymo lentelės skirtingos rūšies maisto produktams, vaikai, darželyje šeimininkutei padedantys nešti maistą į grupę, apvyniojami prijuostėlėmis ir niekas neįžengia į virtuvę be plastikinės kepuraitės. Kai gimdžiau, higienistai tikrino ligoninę, ta proga mylimasis gavo kelioliką minučių specialiu chalatėliu apsigobti. Nesakau, kad puiku, jog niekas vis viena nesilaiko higienos taisyklių, bet taip jau yra. Restoranuose ar vaikų darželiuose tikriausiai nėra apsinuodijama maistu rečiau, nei namuose gamintais patiekalais.

Produktai, gaminti namuose, sudėtyje turi daugiau dėmesio ir meilės, nei konvejeriniai. Kai gamini konkrečiam žmogui, pritaikai gaminio savybes jo poreikiams ir pomėgiams, tuomet ir tortas skanesnis, ir kremas veiksmingesnis. Tam tikrai nereikia specialių patalpų. Deja, mūsų šalyje arba turi jausti diskomfortą užsiimdamas nelegalia veikla, arba neužsiimti tuo visai.