Apie džiaugsmą dėl to, kas yra

Esu aistringa džiugesio, švenčių ir smagumynų entuziastė, todėl prieškalėdinis laikotarpis mane visuomet nuteikia pakiliai. Nesvarbu, kiek banalios ir nuvalkiotos būtų prekybcentriuose grojamos dainos, kiek kičo būtų prigrūsta puošiantis ir puošiant erdves – pati prieškalėdinio šurmulio, suvienijančio žmones visame pasaulyje šventinei nuotaikai, atmosfera yra kerinti.

Visuomet domiuosi ir esant galimybei aplankau pagrindines miestų egles, prie mūsų kaunietiškos nuskubėjau iškart po įžiebimo (šventėje galėjo dalyvauti tik atrinkti asmenys).

Nemėgstu burbėti, bet šįkart man Kauno eglės puošimo idėja nepatinka. Drugeliai gruodžio mėnesį?

Prisipažįstu, anksčiau buvau ta, kuri visais metų laikais, išskyrus vasarą, svajodavau apie vasarą – stengdavausi bent kartą šaltuoju metu ištrūkti atostogų į šiltuosius kraštus, kad tas vasaros laukimas neprailgtų.

Bet dabar, man rodos, suaugau, nes išmokau mėgautis ir vertinti tai, kas yra. Dabar. Ir dabar yra žiema, sniegas, naktimis blizga žvaigždės, o paryčių sutemose klaidžioja elniai (šįryt tamsoje dar mačiau kiškį per savo kiemą šuoliuojant, iš karto galvoje Sodai sodai, leliumoj suskambo).

Man kalėdinės eglutės puošimas drugeliais atrodo kaip nepasitenkinimas dabartiniu metu ir vasaros ilgesys. O Tau?

Gruodis jau čia, kalendorinė žiema prasidėjo, tad puoškime savo namus, kiemus, širdis, džiaukimės pačių sukurta šviesa ir tuo, kas yra! Dabar.