Apie džiaugsmą būti savimi
Vienas mano pažįstamas, pavadinkime jį Edvardu, atvirumo akimirką pasakojo, kad dažnai ryte atsibusdamas rąžosi visu kūnu ir taria sau: „O, kaip gera būti Edvardu!“ Tokia jo dienos pradžia.
Aiškiai pamenu, kaip tuomet nusistebėjau – pamaniau sau: na ir kas čia tokio nuostabaus būti Edvardu? Pasirodė keista, kad jis taip džiaugiasi savimi ir tuo mėgaujasi. Nes, na, aš nežinau, ar džiaugčiausi, jei vieną dieną netikėtai pabusčiau jo gyvenime ir jo kūne.
Kiekvienas matuojame sėkmę ir laimę pagal savo kriterijus, tad visai gali būti, jog Edvardas nenorėtų pabusti ir pasijusti esąs manimi, arba kokiu nors Andriumi, ar Loreta. Tai, kas vienam atrodo vargas ir nelaimė, kitam gali būti didžiausia gyvenimo siekiamybė, ir atvirkščiai.
Dabar, po minėto pokalbio su Edvardu praėjus keleriems metams, aš vis dažniau pagaunu save atsidūstant laimės atodūsiu ir mintyse tariant „O, kaip gera būti Jovita!“ Kaip gera mėgautis savo gyvenimu, kiekviena jo akimirka! Tikriausiai tai ir yra savęs išpildymas, savęs realizacija?
Kaip gera nenorėti atrodyti kaip kiti, nenorėti gyventi kaip kiti, nenorėti jaustis ar mąstyti kaip kiti, turėti to, ką turi kiti, veikti to, ką veikia kiti. Gyvas autentiškas ryšys su savimi, kai esi absoliučiai patenkintas savo unikaliu netobulumu. Tylus būvis čia ir dabar.
O Tu ar dažnai džiaugiesi, kad esi savimi?
