Apie dviveidystę

Skaitant Agnės Matulaitės knygą užkliuvo sakinys, kad ji nemėgstanti dviveidiškumo. Paskui tema buvo išrutuliota ir šis teiginys nugludintas, sušvelninant jo kategoriškumą, nes žmonės turi skirtingas patirtis, bet iš pradžių tai iš psichologės – psichoterapeutės lūpų nuskambėjo grubokai. Kalbant primityviai, mes visi turbūt žymiai mieliau bendrautume su atviru ir autentišku žmogumi, nei su pasalūnišku apgaviku, kuris mums į akis sako viena, o už akių – kita. Bet jei pažvelgtume į kito poziciją tikrai empatiškai, suprastume, kad vargu ar kas nors yra laimingas taip besielgdamas. Prisigalvoti visokių suktybių, painiotis savo meluose, ieškoti pasiteisinimų, pinti pinkles, statyti gynybinius mechanizmus – visam tam reikia daug dėmesio, jėgų ir laiko. Greičiausiai toks elgesys išmoktas dar vaikystėje, kai kitokiais būdais mažajam žmogučiui nepavykdavo patenkinti savo poreikių ir norų. Ar tai pateisinama priežastis netinkamai elgtis? Žinoma, ne. Ar žmogus turi pasirinkimą? Visuomet. Tik ne visuomet žino, kad gali rinktis.

O bendraujant su tokiais dviveidžiais kartais padeda paprastas dalykas – jų gynybines tvirtoves ir pinklių kerus kaip ledą sutirpdo elementarus žmogaus, slypinčio už ydingo elgesio, pamatymas. Kitoje knygoje, kurią skaitau (iš viso tris šiuo metu esu pradėjusi) – Taros Brach Radical Acceptance – kalbama apie tai, kad dažniausiai mes visus gyvenime sutinkamus žmones matome kaip statistus spektaklyje, kuriame mes patys atliekame pagrindinį vaidmenį. Tarsi aš būčiau Visatos centras, o mano horizonte kartais pasimato paštininkas, kasininkė, vaiko šokių mokytoja, ir taip einant ratais artyn šalimais skrieja šeimos nariai, atliekantys vyro, sūnaus, dukros, mamos vaidmenis. Ir jei sugebame perkeisti savo mąstymą iš šitokio kvailoko egocentriškumo, jei pavyksta pamatyti tikrus žmones, o ne statistus – vaidmenų atlikėjus, tikrus – su jų kasdien patiriamomis baimėmis, skausmais, vienišumu, džiaugsmais, nuotaikų kaita, nesiliaujančiomis vidinio monologo tiradomis, su visomis jų karčiomis ir maloniomis patirtimis, atsiminimais, nuogąstavimais, lūkesčiais, svajonėmis, viltimis, su viskuo, tuomet vietoj erzulio ar pasipiktinimo mums nepatinkančiu kito elgesiu lieka tik bendražmogiška atjauta.

Nes visi mes keliaujame tuo pačiu vežimu ir ta pačia kryptimi.