Apie drugelius pilve

Pavydžiu tiems, kurie su Mamontovu šeštadienį smaginosi. Bendru sprendimu teko tik Brainstorm‘uose vakar apsilankyt. Būtų gal nieko (nors jaučiu, kad tikrai ne kaip Mamontovas), bet tos nepilnos keturios valandos miego šiąnakt tikrai ne super teigiamai mane veikia. Bet… Ne Brainstorm‘uose gėris iš tikrųjų. O tame skanėsto kvape, dėl kurio praeitam įraše gyriausi. Arti burnos jau skanėstas… Hrrr… Yra dviejų rūšių žmonės, kalbant apie nuotaikos sąsajas su maitinimusi. Vieni nieko nevalgo, kai stresuoja, o laimingi prisikemša, kiti bėdai užklupus bando save paguosti kalnais maisto, o laimingi būna vien laime sotūs. Tai aš antrajai rūšiai priklausau (mano lieknumo paslaptis J – skaitykit mano Blog‘ą, jei padeda – sukūsit). Penktadienį po darbo pasigaminau morkų su vištiena, per visą savaitgalį namie tūnodama nesugebėjau vienos porcijos suvartot, šiandien į darbą atsinešiau. Šįryt vien iš įpročio pusryčius valgiau, kol supykino (kolegės kaip visada nėštumą įtaria). Bet iš tikrųjų turiu kitą teoriją dėl pykinimo. Ogi mano pilvas kimšte prikimštas drugelių (taip, tų pačių, pradedančių plazdenti vos Jo vardą išgirdus). Nebetelpa maistas. O drugeliai daužosi į pilvo sieneles, blaškosi, kutena, vimdo… Nešiojuos mobilą į vonią – o gal parašys… Oi fainas jausmas. Net tas pykinimas netrukdo. Net tų keturių valandų prarasto miego negaila. O Regina Spektor mano balsu čiulba: come into my world I’ve got to show show show you, come into my bed I’ve got to know know know you…