Apie atpažinimą
Ar Tau irgi taip yra, kad vos pamatęs žmogų, net ir nuotraukoje, gali pasakyti, kaip Tau sektųsi su juo bendrauti? Nes man tai yra. Jau seniai tai pastebėjau, ir beveik niekad nesu apsigavusi, bent jau tokio pavyzdžio nepamenu. Gal dėl to ir stojau studijuoti psichologijos, nes norėjau sužinoti apie tai daugiau, bet gal čia kokia fizionomika labiau reikėtų pasidomėti. Niekad to nedariau ir negaliu pasigirti turinti aiškiaregystės dovaną, kuri leistų kiekvieną sutiktą kiaurai nuskenuoti ir papasakoti, kas jis per vienas. Bet va kažkaip pažiūriu į žmogų ir nujaučiu kažkokiu būdu, ar jis kvailas, ar ne, arba ar mūsų požiūris į pasaulį sutampa, ar ne.
Šį dalyką dabar prisiminiau, nes keli pažįstami feisbuke pasidalino Šarūno Navickio straipsniais, kuriems jie nuoširdžiai pritarė ir plojo katučių. Šį vyrą esu kažkada mačiusi per televizorių ir va kažkokiu būdu jis man spinduliavo griežtą ne – nors daugumai moterų jis tikriausiai atrodo patrauklus ir žavingas, man jis kažkoks atstumiantis ir nemalonus. Čia nekalbu apie išvaizdą – tiesiog jaučiu, kad su šiuo žmogum negalėčiau bendrauti ir viskas. Niekad juo ir nesidomėjau, nei ką veikia, nei ką mąsto, bet va dabar ėmiau ir tyčia paskaičiau tuos feisbuko pažįstamų rekomenduotus jo straipsnius. Ir ką gi – neklydau! Su kiekvienu autoriaus žodžiu kyla noras ginčytis, viskas viduje tarsi sukyla ir jaučiu, kad net ir ginčytis būtų beprasmiška, kai tokie skirtingi požiūriai į gyvenimą ir vertybes.
Tuo tarpu esu maloniai užsikabliavusi ant Beatos Tiškevič rašliavų – apie šią aktorę kažkada skaičiau straipsnį žurnale, ir vėlgi – vos pamačius nuotrauką supratau, kad su šia moterimi man būtų pakeliui, nes mūsų auros, ar kas ten, sutaptų. Ir vėl neklydau – kai išgirstu interviu su ja per radiją, kai paskaitau jos straipsnius, viskas mano viduje pritariančiai džiugiai šaukia – taip, taip, taip! Ji tokia gaivi, gyva ir spinduliuojanti, ir dar šiandien jos gimtadienis. Valio!
Neseniai abu aptarti asmenys rašė apie Conchitą, nematau eilinį sykį veltis į nereikalingas diskusijas, tik va kažkaip netikėtai prisiminiau festivalio Mėnuo Juodaragis šūkį Už barzdas ir kasas!, ir man pasirodė į temą.
Bet va man vis tiek išlieka paslaptimi, kaip taip galima iš išvaizdos nuspėti žmogaus charakterį ir minčių vingius. Kaip sakoma, kad žmonės įsimyli pagal kūno kvapą, nes instinktyviai pajaučia, kad tas asmuo pagal skirtingą genų rinkinį yra tinkamas poruotis, taip ir mano instinktuose kažkokiu būdu numatyta suprasti, su kuo verta bendrauti, o su kuo verčiau negaišti laiko?
4 Comments
Join the discussion and tell us your opinion.
Įdomus pastebėjimas! Iš tiesų man irgi labai greitai suveikia simpatijos- antipatijos reakcija žvelgiant į foto. Mano pastebėjimu tai lemia žmogaus akys. Kažkaip žiūriu į akis ir jos arba geros, fainos, gilios, protingos, arba – tuščios, bukos, pasipūtusios ir ne mano vibracijų 🙂
O dėl tavo įvardintų asmenų – tai: yra žmonių, kuriems nereikia vaidinti protingų, jie tiesiog tokie yra, o kiti kažkaip mėgausjasi tuo savo ,,protu” ir viskuo kitkuo. O štai šis pirmas nagrinėjamas atvejis – man jo nuotraukos irgi žinok neskanios 🙂 Net rodos jaučiu per nuotraukas kvapą 😀 Ir is turėtų būti toks odekoloninis 🙂
O Beata tikrai žavi savo atvirumu ir drąsa reikšti savo nuomonę, šaunuolė! 😀
Fenotipologija. 🙂
Hm, o tai kuo ta fenotipologija skiriasi nuo fizionomikos? Bet kuriuo atveju, nei vieno, nei kito dalyko nesu studijavus ar domėjusis.
Įdomus tai dalykas, bet esu pastebėjęs, kad retai apsirinku. Na, labai grubiai tariant, matau, ar lochas, ar ne 😀 Arba atitinkamai tuštukė kokia priešais akis varto, ar moteris su protu.
Dar pastebėjau, kad gerai veikia savoj rasinėj aplinkoj. Su užsieniečiais žymiai sunkiau, nes kitas kultūrinis kontekstas, o fizionomijos kartais gali būti neadekvačiai iškraipytos.
Trumpa išvada: rasizmas ir savojo fenotipo atpažinimas nėra taip jau blogai ir politiškai nekorektiška, tai tiesiog įgimta.