Andrus Kivirähk: Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą

Suku dabar mintyse savo gyvenimą, ir jei nežinočiau, kad visi tie įvykiai iš tikrųjų nutiko, sakyčiau, kad tai neįmanoma. Paprastai juk taip nebūna. Būtent toks reikalas ir buvo: nugyvenau neįprastą gyvenimą. Arba, teisingiau pasakius, tikrai gyvenau, stengiausi gyventi – bet pats pasaulis aplink mane pasikeitė. Vaizdžiai kalbant: ten, kur seniau buvo sausa žemė, dabar vilnijo jūra, o man dar nespėjo užaugti galūnės, tebegaudžiau orą senais savo plaučiais, kurie naujajame pasaulyje niekam nebetiko, dėl to man nuolatos trūko oro. Bandžiau gelbėtis nuo plūstančio vandens ir išsirausti lizdą pakrantės smėly, bet jūros bangos viena po kitos griovė mano pastangas, kol nebeliko nei lizdo, nei kranto. Ką gi galėjau čia padaryti?

Nuostabi knyga, kurios siužetas rutuliojasi maždaug trylikto amžiaus Estijoje, kuomet, kraštą užplūdus Livonijos ordinui, pereinama nuo senojo gyvenimo būdo miškuose prie kaimo, žemdirbystės, krikščionybės. Keičiasi viskas – naudojami įrankiai, dėvimi rūbai, dainos, maistas, kasdienės rutinos įpročiai, nekalbant jau apie religiją ir apskritai savo, kaip žmogaus, vietos pasaulyje suvokimą.

Šio virsmo centre matome pasakotoją, kuris yra pagrindinis romano veikėjas, Lėmetas, – iš pradžių berniukas, paskui vyras ir senis. Jo akimis žvelgiant į pokyčius kartu apmaudaujame dėl to, kaip ima kvailėti žmonija – atsisakydami senųjų įpročių, tarkim, susikalbėti su gyvūnais, laisvą ir nepriklausomą gyvenimo būdą jie iškeičia į kasdienį sunkų ir alinantį darbą, nors gamta viską suteikia be didesnių pastangų.

Nors nesu fantastikos mėgėja, mitinė pasakojimo prigimtis tiesiog užburia, įtraukia, ir suteikia labai daug skaitymo malonumo. Drąsiai rekomenduoju.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.