Andrius Tapinas: Vilko valanda

Tvardauskis ištiesė ranką, ir ji iki pat alkūnės sulindo į veidrodį. – Tu grįžai, – dusliu balsu ištarė jis. – Aš niekur nebuvau išėjęs, – paprieštaravo figūra veidrodyje. – Mano bokšto akmenis seniai skalauja Neris, bet tu esi aš, o aš esu tu.

Uau!

Turbūt niekas nesiginčys, kad Vilko valanda – tai tikras įvykis, galingas sprogimas ir nauja era lietuviškoje literatūroje. Stiprus marketingas, žinoma, irgi daro savo, bet jei romanas nebūtų toks įtraukiantis ir žavingas, reklamuok nereklamavęs, Amazon‘e pardavimai neaugtų ir teigiamų recenzijų nedaugėtų. Užvertus paskutinį puslapį aplankė toks maloniai pakylėjantis pasididžiavimo, kad esu lietuvė, jausmas, kokį paprastai atneša mūsų krepšininkų pergalės ar Meilutytės triumfas (iš tiesų kvaila didžiuotis pasiekimais, prie kurių nė velnio neprisidėjau, bet va toks bendruomeniškumo privalumas – dėlioti nelogišką seką: lietuvis parašė nuostabią knygą -> esu lietuvė -> valio!)

Knyga fantastinė, steampunk‘inė, perkelianti į XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Vilnių – tokį, koks jis galėjo būti arba buvo alternatyvioje realybėje. Romane veiksmas tiesiog virte verda, kunkuliuoja, veržiasi per kraštus, pasakiškai ryškūs vaizdai verždamiesi visa jėga užvaldo sąmonę ir netgi gabalėlį pasąmonės, prikaustydami dėmesį ir neleisdami atsitraukti nuo knygos netgi tada, kai jau tikrai tikrai reikia miegoti. Miegoti aš labai mėgstu ir pasaulyje yra nedaug dalykų, dėl kurių aukoju šį malonumą, visgi Vilko valanda buvo viena iš tų retų išimčių.

Šiaip romanas toks gal sakyčiau labiau vyriškas, jame fantastika mainosi su detektyvu, moksliniai išradimai priešinasi religiniam fanatizmui, o meilės scenoms ir romantiškiems apsikabinimams vietos nelieka (na, išskyrus trumputį erotinį epizodėlį, bet ir tas vyriškas). Nors Hour of the Wolf platinama visame pasaulyje, geriausiai ji tinka lietuviui, nes kas gi kitas supras, kaip nuostabu šalia Jono Basanavičiaus išvysti ištaigingąją Rožę, greta Petro Vileišio – sienų tepliotoją Solomoną, o visą šią puotą užbaigti įsiutusios valdingosios šviesiaplaukės Venskienės paveikslu. Nepaisant neišvengiamo lietuviškumo, skaitant nuolat neapleido idėja: knyga nusipelno genialiojo Tim‘o Burton‘o ekranizacijos! Va čia tai būtų: Johnny Depp‘as vaidintų legatą Sidabrą, Helena Bonham Carter – prieglaudos Margaritą, Mia Wasikowska – Milą, Danny Elfman‘as sukurtų muziką ir būtų pats geriausias filmas pasaulyje! Gerai, gerai, įsijaučiau truputį į fantastikos žanrą…

Bet knyga tai tikrai geriausia iš visų, lietuviškai parašytų.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 10.

P.S. Čia tokia labiau kritiška nuomonė, jei kam norisi dviejų lazdos galų.

Čia – oficiali knygos svetainė.