Andrius Kleiva: Ką veikia Japonija

Nors ir ne visada lengva suprasti kodėl, Japonijos kasdienybę stebėti gera ir naudinga. Kai nukreipi į ją akis, skaičiuoji Japonijos gyvenimą ne istorijos metais, o dabarties valandomis ir minutėmis, randi kitokią šalį. Nebūtinai tokią, kuri pateikia atsakymus į visus klausimus, bet kur kas gyvesnę ir tikresnę. Todėl verta ne tik kalbėti apie skaičius ir skandalingus įvykius, bet ir leisti Japonijai ramiai gyventi, toje tėkmėje visiems kartu stebėti, ką ji veikia. 

Perskaičius ankstesnę Kleivos „Kaip veikia Japonija” žinojau, kad neilgai trukus imsiuos ir antrosios jos knygos. Nors tai nėra pirmosios tęsinys, galima skaityti ir atskirai, bet abi knygos puikiai viena kitą papildo ir suteikia dar tikresnį, gyvesnį, spalvingesnį kasdienio gyvenimo Japonijoje įspūdį.

Dėl šių knygų susidomėjau kelionių literatūra apskritai – juk per vieną gyvenimą neįmanoma pažinti daug šalių ir jų kultūrų, o jos – ypač tolimos ir egzotiškos – yra tokios įdomios! Tad kodėl nepasinaudojus patirtimi žmonių, kurie skyrė daug laiko ir pastangų bandymams integruotis į skirtingas nuo mūsiškių visuomenes ir kurie mielai savo patyrimais dalinasi?!

Autorius į japonų kultūrą nespokso pro rožinius akinius – objektyviai ir kritiškai pabrėžiami bendruomenių trūkumai, skaudžiai trikdantys tam tikrų žmonių gyvenimus. Tačiau privalumų yra ne ką mažiau, jais žavimasi kaip pavyzdžiais, kuriuos perėmus ir mūsų gyvenimas čia taptų lengvesnis, malonesnis ir paprastesnis. Pavyzdžiui, kvepinimosi kultūra – jei japonė:as prisikvepintų tiek (kaip pas mus mėgstama), kad jo:s kvepalai užimtų visą darbo kabinetą ar traukinio vagoną, tai būtų laikoma akiplėšiška nepagarba kitiems.

Nuostabūs yra ne tik gyvenimo Japonijoje įspūdžiai, bet ir autoriaus pasakojimo stilius – skaitytojas taip meistriškai ir su tokia atida vedamas nuo vienos gyvenimo srities aprašo prie kitos, kad nejučia pasiduodi ir plauki subtiliai iliustruotos knygos puslapiais tarsi upe.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.