Amišai vs. miestiečiai: kas brėžia rodyklę link laimės?

 Ar Tau teko girdėti apie amišus? Na, tuos keistuolius, gyvenančius Amerikoj aštuoniolikto amžiaus sąlygomis? Jie nenaudoja elektrinių prietaisų, šiuolaikiškų susisiekimo priemonių, nemoka valstybei mokesčių (ir iš jos nieko negauna atgal), netarnauja kariuomenėje, atsisako persukinėti laikrodžius dėl vasaros laiko. Amišai nenaudoja sagų, vietoj jų drabužiuose yra kabliukai arba raišteliai, o patys rūbai – kuklūs, tvarkingi, vienos spalvos (juodos, baltos arba mėlynos) ir pasiūti pagal konkrečias taisykles. Nors amišų bendruomenė labai uždara ir konservatyvi (tuokiamasi tik tarpusavyje), joje pasilieka iki aštuoniasdešimt procentų jaunų žmonių.

Kodėl?

Pabandau įsivaizduoti save jaunos amišės vietoj (pakankamai sunku, bet jei personažu pasirinkčiau seną amišą, būtų dar sudėtingiau). Užaugau su mylinčiais tėvais gimtojoj sodyboj, išmokau dirbti visus ūkio darbus, tėvai visuomet šalia. Mūsų šeima, kaip ir visa bendruomenė, labai religinga. Jaučiuosi saugi: moku visas taisykles ir žinau, kaip turiu elgtis, kad mane priimtų, ir dėl ko būčiau atstumta. Man patinka, kad jaučiu ryšį su žeme, auginame ekologiškus produktus, kuriuos mama kartais pardavinėja „angliškiesiems” kaimynams. Kartais pasvajoju, kaip norėčiau išvažiuoti į didelį miestą studijuoti sociologijos, tačiau man būtų sunku prisitaikyti dėl skirtingo gyvenimo būdo.

Kartais labai sveika (dabar jau aš Jovita) pasvarstyti, kokie milžiniški skirtumai egzistuoja tarp žmonių vertybių, nes tai padeda perkainoti savo tikslus ir siekius. Tie dalykai, kurie man yra svarbūs, kitam jie – visiškai menkaverčiai. Kokią didžiulę įtaką mums daro visuomenė, kurioje gyvename! Sąmoningai tai suvokti sunku, nes daug kas atrodo natūralu: baik mokyklą ir universitetą, susirask gerą darbą, daryk karjerą, kurk šeimą ir gimdyk vaikus, siekdama jiems sukurti sąlygas geram gyvenimui. „Geram” pagal ką? Amišams sąvoka „geras gyvenimas” suprantama tikriausiai net priešingai nei mums. Ar jie mažiau laimingi dėl to, kad neturi šaldytuvo ir automobilio? O mums pakanka pagalvoti apie tai, kad neturim pakankamai pajamų naujai viryklei, kad pasijustume nekaip.

Nekalbu apie tai, kad siekdami laimės turim atsisakyti sau svarbių dalykų. Dauguma norim būti turtingi, gražūs ir vertinami. Nieko blogo tame nėra, mes tiesiog gyvename visuomenėje, kuri palaiko tokias vertybes. Esame išmokyti to norėti. Tačiau kai tai sąmoningai suvoki, tampi laisvas. Pažiūri iš šono ir matai, ko nori iš tikrųjų, o kas yra tiesiog vienas iš visuomenės primestų „siektinų dalykų”. Be mąstymo suvaržymų lengviau pasijusti laimę.