Alessandro Baricco: Šilkas

Beje, jis buvo vienas iš tų žmonių, kuriems patinka dalyvauti savo gyvenime ir kurie mano, jog dar ir norėti jį gyventi – tiesiog nepadoru.

O jau Šilkas tai gerokai skiriasi nuo kitų Baricco romanų, ir jei būčiau jį perskaičiusi pirmą, nežinau, ar būtų apsėdusi tokia manija perskaityti viską, ką šis autorius yra parašęs. Jei nesinorėtų šios knygos lyginti su kitomis, vertinčiau geriau, nes tikrai – ir tapybiškas subtilumas, ir virpančios jausenos, ir pasakoma nepasakant, nuostabu. Bet kadangi lyginu, tai man trūko didesnių intrigų, įvairesnės nuostabos, šokinėjimo nuo vidurio į pabaigą, tada į pradžią ir vėl atgal.

Buvo kažkokia priežastis, bet aš ją pamiršau. Žmonės visada pamiršta priežastis.

Tikrai labai japoniškas romanas. Keliais žodžiais atskleidžiama daugiau, nei kitose knygose per ištisas puslapio ilgumo pastraipas. Esu ne kartą minėjusi, kad vertinu trumpus kūrinius, nes juose slypi genialumas. Jei turi ką pasakyti, tai sakyk, o ne triesk žodžiais septynis šimtus lapų. Ir tokios subtilios užuominos, pavyzdžiui, kad Ervės žmonos Elenos balsas buvo pats gražiausias pasaulyje, o tos moters iš Japonijos balso jis taip ir nebuvo girdėjęs.

Kartais, vėjuotomis dienomis, nusileisdavo prie ežero ir ten ištisas valandas žiūrėdavo į jį, nes jam regėdavosi, jog mato lengvą, nepaaiškinamą, ant vandens nupieštą reginį – tokį, koks buvo jo gyvenimas.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.