Alessandro Baricco: Novečentas

Tai vienas iš tų dalykėlių, apie kuriuos geriau negalvoti, kitaip išeisi iš proto. Kai nukrenta paveikslas. Kai atsibundi vieną rytą ir jau nebemyli jos. Kai atsiverti laikraštį ir perskaitai: kilo karas. Kada išvydęs traukinį mąstai: aš privalau išvykti iš čia. Kada pažvelgi į veidrodį ir pastebi, jog pasenai.

Dar viena puikiai papasakota istorija, kurios žavesį, deja, gadino tai, jog kažkada žiūrėjau pagal šią knygą pastatytą filmą, nors tuomet nė nežinojau, kad jis susijęs su Baricco ir apskritai kas yra tas Baricco. Trumpa, svaigi, įsimenanti, subtili su visais jausmų sukūriais ir filosofiniais pažvelgimais giliau į būtį, bet man kažko pritrūko, nepavyko įsigyventi, nepavyko pajusti šerdies.

Aš ir negalvojau, kad jis gali būti nelaimingas. Novečentas nebuvo iš tų, apie kuriuos susimąstai: laimingas jis ar ne. Jis buvo Novečentas, ir tiek. Nė į galvą neateidavo, kad laimė ar skausmas gali turėti su juo ką bendro. Jis atrodė aukščiau visko, atrodė neliečiamasis. Jis ir jo muzika, visa kita neturėjo reikšmės.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.