Alessandro Baricco: Homeras, Iliada

Drąsuolio ir bailio tokia pat lemtis, didvyriui ir niekšui tokia pat garbė, vis viena mirs ir tas, kuris nieko nedaro, ir tas, kuris visąlaik pluša: lieku tuščiomis, tiek kentėjęs, rizikuodavęs kas akimirką savo gyvybe mūšio lauke.

Homero Iliados nebuvau skaičiusi ir buvau pamiršusi, kad ji visa visa yra apie karą, apie herojus, jų mūšius, pergales ir žūtį, ir nieko daugiau. Na, dar yra tėvų ir žmonų raudos, sielvartas mirus draugui, neapykanta priešui, kerštas ir įniršis. Tačiau šią knygą įdomu skaityti dėl dviejų priežasčių – visų pirma, autorius perrašė ją suprantamiau mūsiškam protui, bet išlaikoma anų laikų dvasia, padedanti bent kiek įsivaizduoti, kaip senovėje žmonės mąstė, ką jautė ir kuo gyveno, o antra – Baricco pridėjo keletą sakinių šen bei ten nuo saves, ir jie paverčia skaitymą didžiausiu malonumu, nes jo įžvalgos ir maniera, kuriais tariami žodžiai, yra užburiantys.

Dažniausiai moterys taikos troškimą reiškia be tarpininkų. Gyvendamos anapus kovos, jos įkūnija nenuilstančią ir slaptą kitokios civilizacijos, laisvės nuo karo prievolės, mintį. Jos įsitikinusios, kad galima gyventi kitaip, ir tai išsako.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.