Alessandro Baricco: Be kraujo

Laikas – kaip kartais jis gali svaiginti. Kur aš esu? – paklausė saves vyras. Čia ar ten? Ir ar kada nors man teko patirti akimirką, kuri nebūtų buvusi toji akimirka?

Vėl pastrykčiosiu vietoje, nes negaliu nusėdėti, tiesiog negaliu, kai man į rankas patenka tokie perliukai, tokie meistriškai nugludinti deimantai, kuriems nei ko prikiši, nei ką. Tobula istorija, tobulai viskas netikėta, tobulai papasakota. Nei žodeliu per daug, nei žodelio ne vietoje. Šedevriukas. Nors jei čia būtų ne Baricco, o koks nors nežinomas autorius, perskaičiusi anotaciją tikrai neimčiau knygos į rankas – „Keturi ginkluoti vyrai atvažiuoja į Mato Rucho sodybą ir žvėriškai nužudo Manuelį Roką bei jo mažametį sūnų”. Oho. Bet čia visgi yra Baricco.

– Ar jūs turite vaikų?
– Ne.
– Kodėl?
Vyras atsakė, kad norint turėti vaikų, reikia tikėti pasauliu.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 10.