Akvilė Kavaliauskaitė: Du gyvenimai per vieną vasarą

– Tai kokia tu draugė, jei nesakai tiesos?
– Niekam jokios tiesos nereikia. Visiems reikia tik malonios tiesos. Visi laukiam, kad kas nors prisipažintų mus slapta mylintis. Tikrovė – kitokia: daugumai aplinkinių nusispjaut į viską, išskyrus juos pačius.

Tai nėra tipiškas mano skaitinys, bet kai draugė pasiūlė – sutikau paimti ir pažiūrėti, kas naujo, kas gero lietuviškos literatūros padangėje. Ir ką – ne taip jau blogai! Kaip tik pasitaikė tingus sekmadienis, per kurį ir perskaičiaus tuos tris šimtus puslapių.

Šiaip pagrindinė veikėja tokia, su kuria man labai sunku susitapatinti – nuolat alkoholį gurkšnojanti apkūni jauna mergina, išvykusi uždarbiauti į Maljorką, tačiau darbo ieškanti vangiai ir apskritai į gyvenimą žiūrinti pakankamai atsainiai. Romane pasakojama tiek priešistorė, kodėl ji nusprendė bėgti iš Lietuvos, tiek jos nuotykiai saulėtoje saloje.

Knyga parašyta pakankamai sarkastiškai, be jokių meilikavimų, su savotišku humoru, kuris man tiko. Taip pat visuomet smagu skaityti savo šalies autorių kūrinius dėl to, kad nori nenori persišviečia tas tautinis mentalitetas, dalykai, kurių užsienietis skaitytojas nesuprastų, lygiai taip pat, kaip ir skaitant užsienio autorius kai kas lieka savaime aišku tik jų tautiečiams. Žodžiu, romanas patiko – toks savas, ironiškas ir nenuobodus.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.