Adam Grant: Pagalvokite dar kartą. Kaip svarbu žinoti, ko nežinai

Šią akimirką mintis apie praeities savęs atskyrimą nuo dabartinio savęs gali kelti nerimą. Net teigiami pokyčiai gali sukelti neigiamas emocijas: identiteto vystymasis gali išmušti iš vėžių ir priversti jaustis atsietiems. Tačiau paaiškėjo, kad laikui bėgant pergalvoti, kas esate, yra naudinga protinei sveikatai – tol, kol nuosekliai atsekate, kaip iš praeities atėjote iki dabarties. Vienas tyrimas parodė, kad žmonės, pradėję atsisieti nuo praeityje buvusio savęs, laikui bėgant ėmė jaustis ne tokie depresyvūs. Kai pajunti, kad gyvenimas sukasi kita kryptimi ir ima keistis tavo asmenybė, gerokai lengviau palikti nuošalyje savo seniau turėtus kvailus įsitikinimus. 

Pandemija itin akivaizdžiai atskleidė, kaip svarbu mokėti prisitaikyti prie pokyčių. Bet tai aktualu visais laikais ir visiems žmonėms, nes gyvenimas niekuomet nestovi vietoje ir nelieka toks pats, ir jei mes tvirtai įsikibę laikomės senų įpročių, senų veiklų, senų pomėgių, senų santykių ir senų savęs, neišvengiamai kentėsime.

Šios knygos idėjos puikiai papildo prieš ją skaityto „Terapijos dzeno” mintis apie tai, kad laimingas gali tapti tik atsikratęs įsisenėjusių nuostatų ir įsitikinimų, nuolat kvestionuodamas ar tai, kuo tiki, yra tiesa. Gali būti labai patogu ir paprasta to nedaryti, nes – o kam vargintis? Bet gali nepastebėti, kaip vieną dieną tapsi senu bambekliu, kvailai įsikibusiu prieš kelis dešimtmečius populiarių idėjų, piktu, bet keliančiu juoką aplinkiniams.

Knyga nebloga, nors labai revoliucingų minčių ir neteko sutikti. Gal truputį prajuokino mokslininkų nustatytas faktas, kad kuo labiau žmogus tiki, kad kažką moka ar žino, tuo labiau iš tikrųjų nemoka ir nežino.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.