A-re-nos

Kažkoks naujų arenų lankymo laikas pasitaikė. Praėjusį savaitgalį valandėlę pažiemojom Druskininkų sniego arenoje, o lygiai savaitę prieš tai palaikėm mūsiškius naujojoje Kauno arenoje. Aišku, prie stipraus Žalgirio arenos įspūdžio prisidėjo ir lietuvaičių pergalė iškovojant penktą vietą Europoje, ir visa ta sirgalių jūra su vieningom skanduotėm, ir draugiška tarptautinė aplinka koridoriuose, tačiau ir šiaip džiaugiuosi gyvendama Kaune ir turėdama pašonėje va tokį modernų pastatėlį. Tiesa, dėl jo erdvumo sirgalių triukšmas ne taip efektingai skamba, kaip būdavo halėje, išsisklaido tiesiog, netgi susišnekėti su šalia sėdinčiu kaimynu įmanoma, ir nekaršta visai, netgi priešingai – kažkokie skersvėjai nuolat traukia, pasigailėjau striukytę mašinoje palikusi. Ir parkavimosi problemų jokių – didžiulis pliusas, palyginus su senaisiais Žalgirio namais.

O Druskininkuose tai sakau sniegą pusto, nuo kalnelių snieguotų žmonės slidėmis ir snieglentėmis leidžiasi. Aš tai viską tik iš šono stebėjau, smalsumą patenkinti norėjau, kaip ten viskas būna, nes žiemos pramogos man niekad nebuvo prie širdies, slidinėjimas tai apskritai tik su išsukinėtom čiurnom ir lūžusiom kojom asocijuojasi, nepalyginamai smagiau man leisti laiką vandens pramogų parke, kur oro temperatūra dirbtinai paaukštinama, o ne pažeminama. Bet kiekvienam savo. Puiku, kad atvykęs į vieną miestelį gali ir vasarą, ir žiemą šalimais rasti. O ir ruduo Druskininkuose nepaprastai žavingas. Sutvarkė aplinką prie Vijūnėlio tvenkinio, o visa kita gražu kaip visuomet. Spanguoles skanias žmonės pardavinėja. Dar sesutė ekskursiją į netoliese esančius Naujasodės, Margionių ir Marcinkonių kaimus surengė, pasikultūrinom.

Taip ir gyvenam. Be iliustracijų šįkart. Viskas mano galvoje.