Kaštoninis ruduo
Pavasarį skinu pakalnutes, vasarą puošiuosi ramunėmis, rudenį renku kaštonus. Ir aš tikrai ne viena. Nes kai jis nukrenta, toks dar ne visai išsilukštenęs, spokso blizgia akimi man po sijonu, esu priversta pasilenkti. Neįsidurdama padėti jam nusirengti. Kvėpuoja man delnan drėgnas ir jautrus, kaip ką tik gimęs šunytis. Apžiūriu jo medines rieves ir unikalų raštą. Susipažįstam.
Po kelis nešiojuosi kišenėje, jusdama palaimingą kaštonų šilumą. Jaukumą ir ištikimybę. Ryškų išdidumą ir stiprybę. Pažeidžiamumą ir nenusakomą gėrį. Atkaklų pasiaukojimą sugerti savin mano aštrias mintis ir rūgščiai gauruotus jausmus. Tykų pažadą neapleisti. Nuoširdžiai patikėdama savo blogį kaštonui, lieku švaresnė. Vyksta tie dalykai, kuriais tiki.
Kaštonai rudeniop visur – prie monitoriaus, ant televizoriaus, vazose. Smelkiasi ryškiom spalvom per odos poras į vidaus organus, limfą ir kraują. Absoliutus nesustabdomas rudenėjimo procesas.
6 Comments
Join the discussion and tell us your opinion.
Aš irgi renku 🙂 Parsinešu sau, o pasiima katinas. Po to pilni namai kaštonų – po lova, už spintų, kampuose 🙂
ir pas mane prie monitoriaus jau guli kruvelė kaštonų =)
aš galvojau viena taip kišenes pildau (: nuolat tai kaštonai, tai riešutai, tai gilės.. bet kaštonai vistiek patys gražiausi
Kaip gražiai apie juos parašei 🙂 Reiks paieškoti kokio, įsimesti į kišenę 🙂
Tiesą pasakius man, kaip visiškai racionaliam realiukui, jau buvo pabodęs tavo seilėjimasis, tačiau šiandien tam tikri mano mąstymo ir vertinimų pokyčiai pakeitė ir nuomonę apie tavo rašliavą. Turi nerealią dovaną arba treniravaisi labai stipriai. Vaizduotė. Vaizduotė yra svarbesnė už žinias.
O vienam švarke dar nuo pernai pora kaštonų nešioju 🙂