Bėgute

Oho, jau trečiadienis! Kolegė, kurią pavaduoju, atostogauja, todėl dirbu už dvi, nors darbo diena nepailgėjo. Pietų pertrauka skirta poilsiui, o penktą darbas baigiasi – mano šventi principai, todėl man nieko kito nebelieka, tik dirbti dvigubu efektyvumu per tą patį laiko vienetą. Sekasi. Esu įsitikinus, kad tinkamas poilsis yra našaus darbo garantas, todėl per pietų pertrauką einu pasivaikščiot, skaitau knygas ir nesuku galvos dėl nemažėjančios krūvos popieriukų. Visada prisimenu posakį, kad nė vienas, gulėdamas mirties patale, nesigailėjo, jog nepakankamai laiko skyrė darbui.

Po darbo ieškom vienam ne kauniečiui buto mūsų mieste. Vos įėjus į patalpas mano galvelėje ima suktis vaizdai, kaip aš čia įsikurčiau, kokius baldus susistatyčiau, kaip gerčiau sultis balkone… Pradedu prisijaukinti butą, ir kuo lengviau tai gaunasi, tuo didesnis jam pliusas. Bijau, kad jeigu kokį vieną rimtai įsimylėsiu, tam pažįstamui ne kauniečiui gailėsiu atiduot! Jaučiu galėčiau prekiauti nekilnojamu turtu, nes yra tiek daug nuostabių vietų gyventi, oi…

Lekiant žaibišku greičiu per dienas nepastebimai artėja savaitgalis, tada dar kelios dienos, ir man atostogos! Mintys apie jas džiugina kiekvieną akimirką, tie mieli rūpestėliai – kad ko nepamiršus, o kas, jei lis, ir panašiai. Labai smagu. O dabar padirbam.