Richard Powers: Medžių istorija
Visuose biomuose, visose platumose, besimokantieji galiausiai atgyja. Jie supranta, kodėl gudobelės nepūna. Jie išmoksta atskirti šimtus ąžuolų atmainų. Kada ir kodėl žaliasis uosis atsiskyrė nuo baltojo. Kiek kartų gyvena kukmedžio uokse. Kada raudonieji klevai ima mesti lapus pakilus temperatūrai ir kaip lapus kasmet jie meta vis anksčiau. Jie išmoks mąstyti kaip upės, miškai ir kalnai. Jie suvoks, kaip žolės stiebelis perskaito žvaigždžių judėjimą. Per kelis trumpus sezonus, paprasčiausiai kraudama į krūvą milijardus duomenų puslapių, naujoji rūšis išmoks versti iš bet kurios žmonių kalbos į žaliųjų padarų kalbą. Iš pradžių vertimai bus pernelyg paprasti, tarsi vaiko spėlionės. Bet netrukus pasirodys pirmieji sakiniai, ims plūsti nauji žodžiai, tariami visų gyvų dalykų: lietaus, oro, sutrupintos uolienos ir šviesos. Sveiki. Pagaliau. Taip. Čia. Mes.
Šią knygą skaičiau beveik du mėnesius, vis įterpdama kažką lengvesnio, trumpesnio ir labiau pramoginio. Kažkas manyje neleido padėti romano atgal į lentyną, nors paprastai, kai taip sunkiai stumiuosi per puslapius, nusprendžiu, kad tai šiuo metu ne man. Bet atrodo, kad „Medžių istorija” norėjo būti mano perskaityta. Dabar.
624 puslapiai apie medžius ir žmones, neišvengiamai susijusius ir susisaisčiusius labiau, nei mes galime suvokti. Atrodo kaip savaime suprantamas dalykas – medžiai natūraliai augo, auga ir augs. Jie augo daug milijonų metų iki tol, kol žmonės atsirado šioje planetoje, ir dar tiek pat metų augs, kai mūsų čia nebus likę nė pėdsako. Jie išliks nepaisant mūsų bukagalviškų ir trumparegiškų veiksmų stengiantis juos išnaikinti. Nes mes sparčiai dauginamės, mums reikia vis daugiau maisto, reikia žemės tam maistui užauginti, iškirskime miškus, tegyvuoja kukurūzų laukai.
Siaubas ir neviltis apima suvokiant, kiek rūšių gyvūnų ir augalų dėl mūsų kaltės negrįžtamai išnyko. Juk kadaise ir mes – žmonės – buvome tik nedidelė banda, bet va kad išsikerojom po visą planetą ir nusprendėm, kad esam jos šeimininkai, ir kad mes turim teisę spręsti, kas gali gyventi, o kas turi mirti. Rūpinamės žmonių teisėmis, o kaip visa kita gyvybė? Ar medis, augęs tūkstantmetį, turi teisę toliau augti, net jei toje vietoje planuojama įrengti prabangų viešbutį?
Šis romanas labai įtraukė emociškai ir intelektualiai, privertė persvarstyti vertybes ir pasaulėžiūrą. Knygai einant į pabaigą buvo apėmusi neviltis dėl žmogaus kaip rūšies godumo ir siauraprotiškumo, bet geras literatūros kūrinys yra tas, kuris nepalieka skaitytojo juodoje duobėje. Maždaug – aš tau atvėriau akis, dabar kapstykis švieson pats. „Medžių istorija” suteikia tą šviesią viltį, ir džiugesį dėl mūsų planetos.
Ši knyga nusipelno pačių geriausių įvertinimų, ir kad ją perskaitytų kuo daugiau žmonių. Nes nors ir skauda, mes turime suprasti apie medžius kai ką daugiau. Tiesa, jau gali būti per vėlu kažką daryti…
Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 10.
