Kodėl myliu rudenį

Kadaise vienas pažįstamas pareiškė, kad Lietuvoje jam per tamsu, per niūru, ir žmonės per mažai šypsosi, todėl grynai dėl savo psichologinės gerovės nusprendė emigruoti į šiltus kraštus.

Man ši priežastis nuskambėjo keistai ir neįtikinamai – argi nėra taip, kad viskas mūsų viduje? Ir saulė, ir šypsenos… Man atrodo, kad jei sunku jas įžvelgti gimtinėje, užsieniuos jos irgi nešvies.

Mes galime ieškoti priežasčių ar stimulų savo laimei kažkur išorėje, bet faktas, kad aplinka – tik mūsų refleksija.

Pavyzdžiui, ruduo man visada atspindi paleidimą ir atsisveikinimą. Tariame viso gero magiškam metų laikui – vasarai, sakom ate žalumai, gėlėms ir pomidorams šiltnamyje, vakarojimui terasoje ir festivaliams su palapinėmis.

Liūdna ir sentimentalu, bet cikliškumas savaime yra toks natūralus procesas, kad tuo pačiu norisi atlikti ir vidinę inventorizaciją bei atsisveikinti su tuo, kas man nebetarnauja. Imant pavyzdį iš medžių, visa tai tiesiog paleisti…

Todėl myliu rudenį.

***

Nuotraukos – iš stebuklingai rudeniškos Varšuvos.

Facebook komentarai

Share your thoughts