Kotryna Zylė: Mylimi kaulai
Kiek tetrunka sukalti karstą, kaimynai įneša grubių lentų kiautą, palieka balkone, lyg ten visąlaik ir būtų laukęs, nepatikėtum, kiek tetrunka suguldyti lentas ir nubarstyti smėliu, kiek tetrunka aptiesti drobe. Kiek mirksnių apiprausti kūną, nuskusti veidą, įtrinti odą ir užkaišiot angas vašku. Kiek tėra nukloti laiptus eglišakėm ir kadagiais, tiek daug rankų, tiek trumpai tereikia perkeisti visą pasaulį, visą pasaulį, vos spėjau mirktelėti sunkiu akies voku.
Oho! Stiprus vaizdais, patyrimais ir kontrastais romanas, toks artimas lietuvės širdžiai! Jei bandytum įsivaizduoti, koks būtų mūsų gyvenimas, jei tebesilaikytume pagoniškų tradicijų ir papročių, bet ganiavą derintume su troleibusais, o pirties ritualus – su liftu? Kotryna Zylė ne tik pati sukūrė tokį pasaulį, bet ir kuo nuoširdžiausiai pakviečia ten savo skaitytoją.
Romanas stiprus ne tik mūsų tautos ir jos ištakų bei istorinių skriaudų pajautimu, jis ir itin intymus. Moters gyvenimo ciklai, santykiai su artimiausiais, su vyrais, moterimis ir vaikais, su nepažįstamais ir su pavojingais (ragana!). Su savimi! Kiek reikia laiko, kad išmoktum gyventi su savimi?
Ne veltui tai vienur, tai kitur išgirstu komentarą, kad tai – metų knyga. Tikrai nuostabi!
Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 10.