Kerstin Ekman: Virsti vilku

Gyvenau paprastą gyvenimą. Tikriausiai nebedaug metų teliko. Tik ne su šita širdies angina. Bet vis tiek tai paprastas ir netgi geras gyvenimas. Man buvo dovanojamas švelnumas. Kartais kaip gražūs dideli sumuštiniai. Kartais kaip oda prie manosios. Beje, dažnai. Tik aš nebegalėjau išpildyti to lūkesčio, kurį švelnumas mumyse pažadindavo. Tikriausiai tai dėl vaistų. Šiaip ar taip, mes prisitaikėme. Švelnumas neišseko. Kartais atsidauždavome vienas į kitą. Visada taip buvo. Dvi stiprios valios susiduria kaip sunkūs prekiniai vagonai. Mes buvom pilni nugyvento gyvenimo. Ir požiūrių, ir suvokimo, ir kitokių neišvengiamų dalykų. Bet, aišku, labiausiai valios. Tačiau nebūdavo bjauraus džeržgimo ir niekad neįstrigdavom ilgam. Mes vėl pajudėdavom iš vietos.

Nuostabi, autentiška, jautri ir teisinga knyga apie gyvenimą, apie žmogaus ryšį su gamta ir kitu žmogumi. Apie tai, kokie vis dėlto esame trapūs, ir kaip bandome tą savo pažeidžiamumą nuslėpti.
Užaugęs aplinkoje, kurioje medžioti buvo natūralu ir savaime suprantama, septyniasdešimtmetis Ulfas pradeda kitaip jausti gyvūnus. Asmeniniai virsmai nelieka nepastebėti aplinkinių ir susidaro priešprieša. Neakivaizdžiai daug kalbama apie ekologiją, tvarumą, žmogaus vaidmenį šioje globalinėje katastrofoje.
Jautriausia ir intymiausia – senatvės ir baigtumo suvokimo tema, bei švelnumo ir tarpusavio darnos pilni santykiai su žmona.

Kūrinys puikiai įvertintas tiek rašytojos gimtinėje, tiek kitur, tad šimtu procentu rekomenduoju ir Tau, ypač jei vertini kokybiško gylio literatūrą.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 10.