Colleen Hoover: Veritė

Labai anksti išmokau, kad žmogus toli gražu nėra sudarytas iš vieno vienintelio dalyko. Kiekvienas iš mūsų turime dvi dalis.
Sąmonę, kuri apima protą, sielą ir visa, kas neapčiuopiama.
Ir fizinį kūną, mašiną, kuri užtikrina, kad sąmonė gyvens.
Jei kiši nagus prie mašinos, mirsi. Jei mašiną apleisi, mirsi. Jei nuspręsi, kad sąmonė gali mašiną pergyventi, suvoksi klydęs ir netrukus mirsi.
Viskas iš tiesų labai paprasta. Rūpinkis kūnu. Maitink jį tuo, ko jam reikia, o ne tuo, ko užsigeidžia sąmonė. Atsidavęs sąmonės įgeidžiams, nuo kurių kūnui ilgainiui bus tik blogiau, būsi kaip silpnavalis tėvas, pasidavęs vaiko įnoriams.

Psichologinis trileris, pilnas tamsos ir supainiojantis klaidžiuose veikėjų sąmonės labirintuose. Man patinka tokios knygos, kuriose skaitytojas yra vedžiojamas už nosies – kur viskas apsiverčia aukštyn kojomis po kurio laiko ir tada smegenyse ima žiežirbos lakstyti.

Tiesa, skaičiau senąjį leidimą – naujasis yra papildytas dar vienu skyriumi ir mane nervina, nes dabar nežinau, kokia nauja tiesa jame atskleidžiama!

Kaip ir prieš tai skaitytoje „Tikrai nutiks kas nors nuostabaus„, pagrindinė veikėja atsiduria ribinėje gyvenimo situacijoje, dugne, kuriame gali arba pražūti, arba nuo kurio atsispirti ir kilti aukštyn. Mirė mama, išsiskyrė su vaikinu, neturi pinigų, darbo, ją iškrausto iš nuomojamo būsto – taigi neturi nei kur, nei už ką gyventi. Ir, žinoma, tarsi kokiame meksikiečių seriale, atsiranda vyras – nepaprastai gražus, kilnus, malonus, seksualus, ir – be abejo – turtingas. Na, bet iki laimingos pabaigos reikia dar išbandymų keliu nužingsniuoti, ir čia jau atsiskleidžia rašytojos talentas.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.