Luca Di Fulvio: Laisvės dukros
– Pasaulis yra naujas, jei kai kurios senos taisyklės tampa nebesvarbios, – toliau skaitė Rakelė. – Jei galima tikėtis sukurti naujų. Nes tai iš tikro svarbu: jaustis laisviems ir svajoti apie laisvę. Štai kas yra Naujasis pasaulis. Pasaulis, atrišantis praeities mazgus. Nežinome, ar paskui neprisimazgys naujų. Bet jie bent jau bus… nauji mazgai!
Kai savaitgaliui turi labai daug planų, bet staiga sloguotas virusas tave paguldo lovon, labai gera būti skaitančiu žmogumi, nes gali būti tikra, kad savaitgalį lovoje praleisi ne viena… Ir štai rezultatas – perskaityta storulė 656 puslapių knyga!
Nepaprastai įtrauki, jautriai skaudi, nes pasakojama apie XX a. pradžioje iš Europos į Buenos Aires vežtas merginas, kurios ten buvo žiauriai išnaudojamos seksualinėje vergovėje. Bet romanas daugiau nei apie tai – moterys neturėjo teisės ne tik pasirinkti, su kuo užsiimti meile, jos net skaityti negalėjo. O pagrindinė veikėja svajojo dirbti knygyne…
Pasakojimas pinamas meistriškai, siužeto vingiai vis nenuspėjamai pasuka priešingon pusėn. Na, tik pabaiga tokia, kokios ir tikėtumeis. Apskritai romanas kiek priminė Pietų Amerikos melodraminį serialą, kur pagrindiniai veikėjai nepaprastai gražūs, dori ir kilnūs, o blogiukai – niekšiški iki kaulų smegenų. Tuomet tarsi pasakoje pajunti palengvėjimą, kai skriaudikai sulaukia liūdnos baigties, o herojai apdovanojami „ilgai ir laimingai”.
Apibendrintai – ne visai mano stiliaus kūrinys, bet savo žanre tikrai geras.
Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.
