Jodi Picoult: Devyniolika minučių
Manau, žmogaus gyvenimas turėtų būti kaip DVD. Gali žiūrėti variantą, kurį mato visi, arba gali pasirinkti režisieriaus montažą – kaip jis norėjo tau parodyti, kol nesutrukdė visa kita.
Tikriausiai yra įvairių pasirinkčių, kad galėtum pradėti nuo gerųjų vietų ir neturėtum vėl išgyventi blogųjų. Gali savo gyvenimą matuoti scenomis, kai išgyvenai, arba minutėmis, kai buvai įklimpęs. Vis dėlto tikriausiai gyvenimas panašesnis į tas bukas stebėjimo kamerų juostas. Mirgantis, kad ir kiek stengtumeisi įsižiūrėti. Ir sukasi ratu: visą laiką tas pats ir tas pats.
Nedažnai pasiimu į rankas Jodi Picoult kūrinius, bet kai tai padarau, tikiu, kad manęs laukia stiprus, kokybiškas ir emociškai įtraukus kūrinys. Skaitydama juokiausi, verkiau, o situacijas iš romano dar ilgai gromuliuodavau ir pritaikydavau išmoktas pamokas kasdienybėje, ypač bendraudama su savo vaikais.
Nes iš esmės tai yra romanas apie meilę – žmogaus žmogui, tėvo vaikui, vaiko tėvui, draugo draugui, na ir kažkiek romantikos. Apie tai, kas atsitinka, kai meilės negaunama arba ji išreiškiama kitokiais būdais, nei meilės objektas norėtų būti mylimas. Apie skaudžias vienas kito negirdėjimo pamokas, po kurių laimėtojų tiesiog nėra – kenčia visi.
Siužetas įdomiai supainiotas, įtampa išlaikoma iki pat pabaigos. Ryškūs veikėjų portretai, atskleidžiamos jautrios psichologinės subtilybės apie tai, kaip skirtingai mes reaguojame į tas pačias situacijas. Žodžiu – nuoširdžiausios rekomendacijos!
Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 10.
