Jean-Marie Gustave Le Clézio: Audra
Mes kalbame, kalbame ir kalbame. Iš teisybės, daugiausia kalbu aš. Ponas Kijo į viską turi atsakymą, jis viską žino. Todėl, kad jis rašytojas. Bet nesipučia, tiesiog turi atsakymą į visus klausimus. Jis pažinojo įvairiausių žmonių, įvairiausių šalių, vertėsi visokiausiais amatais. Manau, dar ir dėl to jis liūdnas. Turbūt liūdna viską žinoti, ar ne?
Dvi Nobelio literatūros premijos laureato apysakos, kurių veikėjos – jaunutės merginos. Jos abi jaučia šaknų, pamatų, tėvų trūkumą, kurį bando kompensuoti kitais žmonėmis ir kitokiomis patirtimis.
Atsitiktinis sutapimas (o gal ženklas?), kad paskutiniu metu dažnai susiduriu su jūrų moterų simbolika. Moterys, kurias jūra traukia, kurios jūroje pasijunta kaip savo stichijoje, jūra kaip moteriškasis pradas, nesuprantamas kitai lyčiai. To daug pirmojoje apysakoje „Audra”, pagal kurią pavadinta knyga, ši man padarė didesnį įspūdį.
Apskritai kūriniai labai poetiški, nostalgiški, sentimentalūs, jautrūs, jausmingi.
Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.