Haruki Murakami: Aklas gluosnis, mieganti moteris
Nepamanykite, jog puikuojuosi gyvenęs ir brendęs tuo laikotarpiu. Aš tik stengiuosi tiksliai perteikti to meto tikrovę ir tvirtinu, kad tas laikas buvo iš tiesų ypatingas. Bet jeigu mėginčiau išnarstyti tą laiką ir parodyti kažką iš tikrųjų išskirtinio, man turbūt nepavyktų. Gal pažymėčiau pokyčių laiko įkarštį, nuostabių pažadų kibirkštis, spindesį, kuris sušvyti tam tikromis aplinkybėmis, tam tikroje vietoje, tam tikru metu, ir dar neišvengiamą susierzinimo jausmą, tarsi žiūrint pro priešingą teleskopo galą. Tuo laiku būta didvyrių ir niekšų, euforijos ir nusivylimo, kankinystės ir išdavystės, abstrakčių teorijų ir specializuotų studijų, tylos ir gražbylystės, beribio nuobodulio ir taip toliau… To visada yra – buvo praeityje, yra dabartyje. Bus ateityje. Tačiau mūsų laikais (jei leisite skambiai pasakyti) visa tai buvo labai spalvinga, realiai apčiuopiama. Tiesiogine žodžių prasme – sąžiningai išrikiuota ant lentynų priešais akis.
Kai kurie dalykai niekuomet nesikeičia – pavyzdžiui, susižavėjimas Murakami kūryba. Ankstyvoje jaunystėje negalėjau atsitraukti, visiškas kosmosas man buvo šis autorius, dabar rašo jis truputį kitaip, bet ir aš kitokia, o požiūris į gyvenimą kaip į sapną mus nuostabiai vienija.
Apsakymai nėra mano mėgstamiausias žanras, man patinka į gerą kūrinį panirti ilgam, kad visiškai ištirpčiau jo pasaulyje, tai romanas tam yra tobulas. O ši knyga – apsakymų rinkinys. Bet patiko.
Ankstyvojoje Murakami kūryboje buvo nemažai keistenybių (kurios žavi), bet kartu ir gausu tamsos, širdgėlos, kankynės, vienatvės, nuobodulio. Ar dėl autoriaus brandos, ar dėl žanro ribotumo, šiame apsakymų rinkinyje to slegiančio tamsos sunkumo neteko patirti. Istorijos plevena ore kaip sapnai, kaip pašvaistės, įtraukdamos ir sužavėdamos, palikdamos malonų skonį burnoje ir klaustukus: kas čia buvo? Ar taip iš tiesų įvyko?
Rekomenduoju, jei patinka intriguojančios paslaptys, realybės magija, sapnų įvijimas į kasdienybę.
Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.
